Popiežius laiške būsimiems kunigams, pastoracijos darbuotojams ir visiems krikščionims pabrėžia romanų ir poezijos skaitymo vertę asmeninės brandos kelyje, nes knygos atveria naujus vidinius horizontus, praturtina, padeda priimti gyvenimo iššūkius ir suprasti kitą.
Literatūros kūriniai – tai tarsi įžvalgos pratybos, – rašo popiežius, pažymėdamas, kad jie ragina dvasininką ir ganytoją, kaip ir visus kitus, leistisį vaisingą dialogą su laikmečio kultūra.
Gera knyga atveria protą, pažadina širdį, paruošia gyvenimui. Laišku apie literatūros vaidmenį formacijai, parašytu liepos 17 d. ir paskelbtu rugpjūčio 4 d., popiežius nori naujai pažadinti meilę skaitymui ir pasiūlyti radikalų pokytį, ypač besirengiantiems kunigystei, kad būsimi kunigai rastų laiko literatūros kūrinių skaitymui.
Literatūra gali ugdyti ganytojo širdį ir protą, padėti pripažinti skirtingų kalbėjimo būdų gausą, praturtinti žmogišką jautrumą ir paskatinti giliam dvasiniam atsivėrimui. Tikinčiųjų ir ypač kunigų užduotis yra paliesti šiuolaikinio žmogaus širdį, kad jis atsilieptų į Viešpaties Jėzaus skelbimą, tad literatūra ir poezija čia gali įnešti neprilygstamos vertės indėlį.
Laiške popiežius vardija geros knygos privalumus: nuobodulio akimirką ji gali tapti oaze, atitolinančia nuo kitų, ne tokių gerų, pasirinkimų, o pavargus, supykus, nusivylus ar tada, kai net malda nenuramina sielos, knyga padeda įveikti sunkumus ir atgauti ramybę.
Popiežius ragina skirti laiko skaitymui, knygų aptarimui seminarijose, nes paprastai ugdymo procese neskiriama pakankamai dėmesio literatūrai, kai kur manoma, kad ji nedaro didelės įtakos konkrečiai būsimų kunigų sielovadinei patirčiai. Pasak popiežiaus, toks nusistatymas intelektualiai ir dvasiškai nuskurdina būsimus kunigus, kurie neturi privilegijuotos prieigos per literatūrą prie žmonijos kultūros ir prie žmogaus širdies, nes literatūroje slypi tai, ko kiekvienas trokšta iš gyvenimo, o literatūra užmezga intymų ryšį su mūsų giliausiais jausmais, su mūsų esybe.
Norėdami atsiliepti į daugybės žmonių patiriamą Dievo troškimą, skelbdami Evangeliją, kunigai ir tikintieji turi stengtis, kad kiekvienas galėtų susitikti su Jėzumi Kristumi, tapusiu kūnu, tapusiu žmogumi, tapusiu istorija. „Mes niekada neturime pamiršti Jėzaus Kristaus kūno, sudaryto iš troškimų, emocijų, jausmų, istorijų, jo rankų, kurios liečia ir gydo, jo žvilgsnio, kuris išlaisvina ir padrąsina, kūno, sudaryto iš svetingumo, atleidimo, pasipiktinimo, drąsos, vienu žodžiu – meilės“, – rašo popiežius pažymėdamas, kad išsamus literatūros pažinimas gali padėti būsimiems kunigams ir visiems sielovados darbuotojams tapti dar jautresniais visapusiškam Kristaus žmogiškumui, per kurį iki galo atsiskleidžia jo dieviškumas.
Šventasis Tėvas taip pat atkreipia dėmesį į teigiamą poveikį, kurį daro įprotis skaityti, – įgyjamas platesnis žodynas, labiau išlavinamas intelektas, auga kūrybiškumas ir vaizduotė, gerinami pasakojimo įgūdžiai, mažėja stresas, nerimas. Skaitymas padeda labiau suprasti ir atsiliepti į įvairias gyvenimiškas situacijas, kartu su personažais skaitytojas išgyvena pavojus, dramas, įveikia baimes. O Chorchė Luiso Borcheso dėka literatūrą galima apibūdinti kaip „kieno nors balso klausymąsi“.
Popiežius rašo, kad literatūra padeda veiksmingai įgyti gyvenimiškos patirties. Jei mūsų įprastas žvilgsnis į pasaulį yra apribotas dėl asmeninių įsipareigojimų spaudimo, o tarnystė – sielovadinė, karitatyvinė – gali tapti tiesiog pareiga, kyla pavojus, kad tapsime labai efektyvūs, tačiau mažiau įžvalgūs, mažiau jautrūs. Tad kasdieniame gyvenime turime sulėtinti tempą, apmąstyti ir įsiklausyti – tam padeda knygų skaitymas. Literatūra leidžia lavinti žvilgsnį tyrinėjant žmonių ir situacijų tiesas, padeda mums išreikšti savo buvimą pasaulyje. Baigdamas laišką popiežius Pranciškus pažymi, kad skaitydami literatūrinį tekstą žvelgiame kitų akimis, ugdome empatišką vaizduotės galią, atrandame, kad tai, ką jaučiame, būdinga ne tik mums – tai yra universalu ir šitaip net labiausiai apleistas žmogus nesijaučia vienišas.
(DŽ/Vatican news)
