Gruodžio 2 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko knygos „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta“ pristatymas. Dalyvavo knygos autorė, G. Dauguvietytės biografė, žurnalistė Inga Liutkevičienė.
Spalio 8 d. suėjo lygiai metai nuo G. Dauguvietytės mirties, o lapkričio 25 d. jai būtų sukakę 90 metų. Žurnalistė I. Liutkevičienė pagal G. Dauguvietytės pasakojimus parašė tris didžiulio populiarumo Lietuvoje sulaukusias knygas: „Perpetuum mobile“ (2002), „Post Scriptum“ (2006) ir „Dialogai su savimi“ (2010). Per 15 bendravimo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš labai arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, I. Liutkevičienė pelnytai vadinama G. Dauguvietytės biografe. Žurnalistė yra 18 biografinių, populiariosios psichologijos ir medicinos knygų autorė, bendraautorė ir sudarytoja.
Trijų knygų neužteko
Dėl prastų oro sąlygų pavėlavusi į susitikimą, viešnia atsiprašė ir sakė, kad kelionė buvo sunki: „Šiek tiek užtrukom, bet atvažiavom. Manau, kad atėjot susitikti ne su manimi, bet su jūsų pamilta Galina. Ji nenorėtų, kad šiandien būtumėt liūdni, jai tai nepatiktų.“
Pasak autorės, šiandieninis jos susitikimas su skaitytojais įvairuose Lietuvos kampeliuose jau 25-tas: „Pastebėjau, kad žmonės užduoda panašius klausimus ir domisi panašiais dalykais: kokia buvo režisierės kasdienybė ir įpročiai; kiek iš tikrųjų turėjo seserų; kodėl ji nutylėjo kai kuriuos svarbius Dauguviečių giminės biografijos faktus; kokia buvo paskutinė Galinos svajonė, ar ji išsipildė ir pan. Žmonėms smalsu, kodėl, išėjus trims knygoms, prireikė dar ir ketvirtos. Paskutinė knyga yra gryna biografija. Kodėl visa tai dariau aš – buvo leidėjo („Tyto alba“) valia. Laikas parodė, kad tai buvo tinkamas pasirinkimas.
Galina Dauguvietytė ne kartą man yra sakiusi, kad taip gerai kaip aš jos nepažįsta beveik niekas, ir neslėpė besitikinti, jog kada nors parašysiu apie ją biografinę knygą kaip viso pasaulio biografai, turėję galimybę ilgai stebėti savo herojų gyvenimą iš arti. Netgi buvome aptarusios, kurios biografinės knygos parašytos gerai, o kurios blogai. Abi sutarėme, kad geros biografijos praturtintos anksčiau nežinotais faktais, nevengiama herojaus elgesio, gyvenimo pakilimų ir nuopuolių analizės, asmeniškumo, subjektyvumo, o svarbiausias kriterijus – skaitant neturi būti nuobodu.
Amžiaus skirtumas netrukdė
I. Liutkevičienės teigimu, ji turėjusi du tikslus – aprašyti niekam nematytą Galinos asmenybės pusę ir užpildyti jos pačios biografijos bei visos Dauguviečių šeimos istorijos spragas. Atsakyti į klausimus, susijusius su jos biografija, į kuriuos ji niekada neatsakinėjo, o kai kuriuos biografijos faktus paprasčiausiai nuslėpė. Užpildyti tuščias biografijos ertmes padėjo Boriso Dauguviečio giminaičiai iš pirmosios jo santuokos, tai yra netikrų Galinos seserų vaikai ir anūkai, bei Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvai.
„Visgi ši knyga – labai asmeniška, rašau apie tokią Galiną, kokią pažinojau per penkiolika mūsų pažinties metų. Mudvi tikrai turėjome savo atskiros patirties, daug ką išgyvenome tik dviese, todėl pasirinkau pasakojimą apie Galiną savo akimis. Būčiau nedrįsusi to daryti, jei mūsų pažintis būtų buvusi trumpalaikė, nes tuomet mano pasakojimas būtų niekuo nesiskyręs nuo tų įspūdžių, kuriais dalijasi bendravusieji su ja epizodiškai: „visada buvo linksma“, „visus užkrėsdavo gera nuotaika“, „niekada neliūdėjo“, bet iš tiesų buvo visko – humoristė G. Dauguvietytė taip pat liūdėjo, pavydėjo, pyko ir neapkentė, – pasakojo biografijos autorė. – Ji buvo tikras energijos ir jausmų ugnikalnis, todėl negalėjo būti vienpusė, tad knygoje aprašau ir kitą, neparadinę Galinos pusę – tą, kurios nematė plačioji visuomenė. Su Galina radome bendrų temų, nepaisant to, kad mus skyrė beveik keturiasdešimt metų amžiaus skirtumas. Dažnai visai pamiršdavau Galinos metus, kalbantis su ja neaplankydavo jausmas, kad tai žmogus iš kito, tolimo prieškario laikų gyvenimo. Nors mus skyrė dvi kartos, pokalbių temoms niekada nepritrūkdavome. Daugelį dalykų Galina vertino šiuolaikiškai ir niekada nebuvo iškritusi iš dabartinio gyvenimo – sekė visas aktualijas nuo kultūros iki sporto, nuo madų iki garsenybių gyvenimo peripetijų.“
Surasti biografijos lobiai
Žurnalistė prisipažino, jog, rašydama knygą, pagalbos kreipėsi ir į Biržų krašto muziejų „Sėla“. Ten aptiko lobį – 1979 m. vykusios Paminklų apsaugos ir karštotyros draugijos Biržų skyriaus ekspedicijos dalyvių užrašytus 43 žmonių atsiminimus, 115 surinktų eksponatų, nufotografuotą B. Dauguviečio vasarnamį. Dvylika ekspedicijos dalyvių kalbino penkiasdešimties kaimų, tuomet sujungtų į „Auksinės varpos“ kolūkį, gyventojus, pažinojusius Praną Dauguvietį, jo sūnų Borisą bei pirmąją Boriso žmoną rusę aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, su kuria jiedu buvo susilaukę penkių dukterų. Rašytiniu lobiu muziejus mielai pasidalijo, maloniai leido žmonių liudijimus apie Dauguviečius ir jų gyvenimą skelbti šioje knygoje. Jie irgi norėjo, kad knyga kuo išsamiau atskleistų Dauguviečių giminės istoriją ir užpildytų šios istorijos bei Galinos Dauguvietytės biografijos spragas. Liudininkų pasakojimai rungė vienas kitą. Skaitant apienuotykius, kuriuos krėtė B. Dauguvietis, nelieka abejonių, iš ko visa tai Galina buvo paveldėjusi ir išmokusi: „Nuotaikingas istorijas sudėjau į skyrių „Dauguviečiai“. Juk Dauguviečių vienkiemis yra ne tik Galinos, bet visos Dauguviečių giminės ištakos“, – sakė autorė.
Biografė, nepriklausoma žurnalistė I. Liutkevičienė gausiai mažeikiškių publikai puikiai atskleidė mažiau žinomas režisierės charakterio puses, užpildė dalį garsios Dauguviečių giminės biografijos spragų, atsakė į klausimus. Renginyje taip pat buvo demonstruojamas G. Dauguvietytės nuotraukų filmas, įgarsintas pačios G. Dauguvietytės balsu.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
