J. Norvaišienės kūryba

Susitikti jūros

Leidžias klevo lapas iš aukštai –

Lyg žvaigždė į rudeninę knygą.

Išrišimui ištiesti delnai,

Tik kažkas į širdį gnybia.

Saulė tupia kitame krante –

Per plati jai pa

sidarė upė.

Ir tėkmė – tokia begal greita –

Daug dienų savim nuplukdė...

Įsibridus vakaran liūdžiu –

Gal pati ir liūdesį sukūriau.

Po geltonai nupieštu medžiu

Tolsta lapas susitikti jūros...

Nuleidus galvą

Žinau, tikriausiai nenustebinsiu

Kasdien kitokiu peizažu.

Užstrigusiu tarp medžių debesiu,

Ir virš Ventos – rūku pilku.

Bet, pamanyk, pati stebiuosi

Po kojom lapų, kiek randu.

Pažvelk ir tu, kai taką šluosi –

Visus žinai, kaip kviest vardu?..

O jau tos spalvos, spalvos, spalvos? –

Žali netraukė taip akių.

Kedena vėjas, blaško, gaudo –

Tokia galybė palaidų...

Todėl einu nuleidus galvą –

Nepagalvok tik, kad liūdžiu...

Dabar po kojom tokios spalvos

Gyslotų lapų

Be vardų...

Senam klevui

Aš atlaikysiu tiek, kiek atlaikysi tu,

O paskui – paleisiu skutelius pavėjui

Mintinai jau išmoktų laiškų,

Į kuriuos gyvenimą sudėjau.

Ir ryte, šlavėjai kai nubus,

Pilnos gatvės bus raidžių ir lapų.

Žvelgs dangun liūdnai žmogus –

O dangus – ant šlapio tako.

Atlaikysiu tiek, kiek atlaikysi tu,

O tada ir aš – kartu su vėju...

 

Neskrisiu su paukščiais

Jau nukapotos galvos visos

Geltonom pienėm, dobilam

O aš save laikau surišus,

Neleidžiu skrist su paukščiais.

Kam?

Mane ruduo išmokė būti

Lapu geltonu šakose.

Kai norisi – liūdėt truputį,

O pats prisiglaudžia šalia.

Languotas pledas, kojinės, vynas...

Už lango lyjant – Arbata.

Tas metas – rudeniu vadinas

Ir jo ištrinti nevalia...

Nes niekad taip ir nežinotum

Kaip keičiasi miškų spalva.

Ir nuogos šakos virsta grotom

Laikydamos –

Tu liksi čia...

Tik kai kažkas krūtinę spaudžia,

Sugrįžta pienės, dobilai...

Nusibraukiu nuo veido graudžią...

Ir ačiū...

Kad mane laikai...

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode