J. Norvaišienės poezija

 

Širdis žiedų taku nubėgo

 

Šiandien keistai geidžiau šypsotis

Ir vaikščiojau tartum sapne…

Nuo saulės užsitraukė votys,

Atsikvėpė širdis lengva...

 

Ir – purpt – į dangų nuplasnojo,

Ant balto pūko debesies.

Nuspyrė batelius nuo kojų –

Bus gera basomis sėdėt.

Pastvėrė viena sauja sniego,

Kita – geltonų spindulių.

 

Ir metė žemėn – pakol miega,

Ant sodų krito, paupių...

Jaunamartėmis virto ievos

Ir gobės obelys skarom.

 

Širdis žiedų taku nubėgo

Pamiršus apsiaut –

Basom...

 

Nemoka bust gegužis tyliai

Ties horizontu pasitinka

Akis geltonas akys mėlynos.

Nesugeba širdis nurimti,

Kada gegužis žemėn sėlina.

 

Na, ką ten – sėlina... Šuoliuoja!

Rytinį vėją pasikinkęs.

Patiesia kilimus po kojų –

Žieduos, jei nori, laimę rinkis...

 

Žieduos, jei nori, paklaidinki

Sapnų vienatvę, mintį juodą.

Pasiguldyk į rankos linkį

Laukų pražydusią paguodą...

Ties horizontu rūkas kyla,

Dangaus ryškėja mėlynumas.

Nemoka bust gegužis tyliai,

Prabyla paukščiais baltas krūmas…

 

Jūratė Norvaišienė

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode