J. Norvaišienės poezija Motinos dienai

Viskas žydi

Viskas žydi –

Žydi sodai, darželiai ir pievos.

Senos kapinės žydi...

Nieko keisto – gegužės pradžia.

Pamatuoja kamanė obels žiedo dydį,

Suputoja baltai pora kriaušių šalia...

Nebekarpo vaikai mamom tulpių iš popieriaus –

Visa lysvė po langu – tokia raudona!

Kvepia Žemė – lietaus laukti kantriai išmokusi –

Va dabar – jau palaistyta.

Jau – ne sausra.

Viskas žydi –

Žydi sodai, darželiai ir pievos.

Senos kapinės žydi...

Žvilgsnis skęsta gegužio žieduos...

Pamatuoja rankelė Mamos delno dydį,

Na, o meilę Širdies – tik širdis pamatuos.

Jūratė Norvaišienė

 

Noriu dar!

Kaip noris šį rytą išeiti,

Kur baigiasi gatvės

Ir kojos

Atsiremia žemėn,

O laiko

Nesijaučia,

Vien tik kvėpuoja

Pavasariu šakos lazdyno –

Žydėjimas pažeria dulkes.

Žibuoklė nedrąsiai vadina

Priėjus arčiau greta gultis

Ir oda pajausti, kaip skinas

Į šviesą gležnutė žolė.

Varnėnais pragysta beržynas,

Apkurtę vėl ima girdėt...

Šį rytą taip noris išeiti,

Atskiest kraują beržo sula.

Užverst dangui galvą,

Apkvaitus

Kartot –

Noriu dar!

Negana!

Jūratė Norvaišienė

 

Gegužio sniegas

Ir vėl snigs.

Už apykaklių vėjas pustys

Ievų žiedlapius,

O gegužio naktis

Tik trumpam

Duos ramybę...

Kol vėl

Brūkštels potėpį sodrų rytuos.

Ir kvatos.

Prisidengę nuo saulės akis

Juoksis žmonės.

O jis kris

Vyšnių soduos senuos...

Ir prie upių...

Kol vėl

Dings liepsnojančiuos tulpių

Žieduos...

Jūratė Norvaišienė

 

Visos žiemos praeina

Visos žiemos praeina – pavasariai

Kišenes žalio juoko pripildo.

Šaltis laikinas –

Šlapdribas išstumia

Pienės skaisčiai geltonos...

Ant smilgos

Vienadienis drugelis pasisupa...

O juk vakar dar skleidėsi snaigės...

Nesuklysk – tai tik ievos išsipuošė

Ir per naktį prieš pilnatį braidė.

O Venta palei krantą nuščiuvusi

Nekaltybę jų gėrė ir gėrė...

Suskaičiuoja gegutė ir suveria

Ant žilvičio kasų metų vėrinį.

Visos žiemos praeina –

Vėl dobilas

Brenda saulės sutikt

Per ražienas...

Jūratė Norvaišienė

 

Kaštonai ir vėjas

Siautė pūgos ir aš pažadėjau

Grįžt tada, kai kaštonai žydės.

Jau pavasaris – baltos alėjos

Ne nuo sniego – nuo džiaugsmo širdies.

Prikapsėjo po lašą, po lašą,

Rodos, tuoj per kraštus išsilies.

Neužtenka – vis maža, dar maža

Tos viliokės gegužio nakties.

Nepajusim, kaip mirktels rugsėjis

Ir rūkai per pečius apkabins.

O kol kas – tik kaštonai ir vėjas

Ir pamiršusi laiką širdis.

Jūratė Norvaišienė

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode