Dienos nuobiros (V)

Jis sėdi

Visas toks surupūžėjęs

Ant slenksčio

Pagrūmodamas kumščiu

Ne taip gyventa

Oi ne taip gyventa

Nors aš kasdien

Iš savo rankų

Jį pamaitinu

Čia gailisi kažko

Čia lyg menkysta

Verkia

 

Dejuoja skausmo iškreiptu balsu

Jis sėdi tai ant mano namo

Slenksčio

Pradėto ręst

Juk niekad ne vėlu

Jam reikia

Aukštakulnių batų

Nors su kaliošais eiti per sunku

Jis nori iškirpčių suknelėse

Karolių

Per vėlu

Net veidrodžiai juk apsivemtų

Jis sėdi visas

Toks surupūžėjęs

Gyvenimas su mano apdarais

Jis nepaklausia ko gyvendama

Ilgėjaus

Kodėl šviesos nedegdavau visai

Jis sėdi

Jam visai nė motais

Kad mano rankose vaistai

Nuo skersvėjo

Minčių

Nuo vėjo

Nuo pasiutligės nuo meno

Nuo viso to ko niekad neturėjau

Ir ko kitiems linkėjau nuoširdžiai

Gyvenime surupūžėjęs

Mes niekad neturėsime namų

Jau nebespėsime suręst tvirtovės

Kurioj gyventi būt saugu

Apkurtęs ir apakęs ant griuvėsių

Jis sėdi su beverčiais mano raštais

Kažkas jį pavadins

Surupūžėjusiu Poetės likimu

Birutė Steponavičienė

2019 05 01 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode