Rugpjūčio vidurio sekmadienio Evangelijos žinia aiški, kas turi tikėjimą Jėzumi Kristumi, jau dabar gyvena amžinuoju gyvenimu šio pasaulio pavidale. Vieniems šio pasaulio pavidalas yra pyktis, nesantaika, pavydas, keršto troškimas ir lengvas bei nerūpestingas turtų kaupimas. Tiems, kas klauso Jėzaus mokymo ir juo gyvena, jau dabar užčiuopia amžinos laimės syvus gyvendami taikoje, dalindamiesi mažais gyvenimo trupiniais, kasdienine malda stiprindami savo sielos troškimus. Gyvybės ir jėgų šaltinis jiems yra Eucharistija, Gyvoji Duona – Jėzus Kristus, kuris Švč. Sakramente dieviškos pilnatvės gausoje dalinasi ir turtina kiekvieną, kas tiki ir meldžia amžino gyvenimo vilties.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 47)
XIX metų sekmadienio Evangelijos žinia mums – žmogus nieko taip giliai netrokšta ir nealksta, kaip dvasinių gyvenimo pagrindų. Tiesa, žmogus renkasi gyvenimo kelią, bet Dievas jį veda.
Sužinok daugiau (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)
Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje rugpjūčio 2 d. vyko Porciunkulės atlaidų procesija.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27)
Rugpjūčio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija primena, kad dažnai žmonės renkasi paviršutinius ir antraplanius gyvenimo prasmės sprendimus. Neretai mes galvojame, kad alkaną pirmiausia reikia papenėti ir tik vėliau kalbėti apie dvasinio pasaulio žavesį bei jo neišvengiamą artumą. Išvarginti gyvenimo duobių, dvasinės tamsos kartais ir mes, anot evangelisto Jono minios, klausiame Dievo: „Tai kokį padarysi mums stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume?“ (Jn 6, 30).
„O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną” (Jn 6, 15)
Jėzaus stebuklingas penkių tūkstančių žmonių pamaitinimas tik su penkiai miežinės duonos kepaliukais ir dviem žuvimis nuo senų laikų Bažnyčios tradicijoje yra laikomas Šventosios Eucharistijos pirmavaizdžiu.
Šis evangelinis stebuklas primena, kad esame kviečiami savo gyvenimo nuotykyje ne kaupti, o dalintis. O jei dalijamės, tada ir augame bei turtėjame dvasinių ir medžiaginių gėrybių pasidalinimo gausoje bei pertekliuje. Rečiau arba dažniau galime sutikti skurde gyvenantį žmogų. Bet atkreipkime dėmesį, ar tas žmogus su visa savo aplinka ieško atsakymų į savo gyvenimo klausimus? Ar kalbasi rytą ir vakarą maldoje su Dievu? Sekmadienį meldžiasi šv. Mišių aukoje? Yra aktyvus parapijos, bendruomenės gyvenimo žmogus? Deja, neretai pastebėsime, kad dvasinė ubagystė eina pirma medžiaginės ubagystės, materialinės stokos. Šiandienos žmogus, atsisakęs gyvenimo Dievo artumoje, pasmerkia save tiek dvasinei, tiek medžiaginei dykumai, iš kurios ne taip paprasta išeiti sveikam ir nesužeistam.
„Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6, 34)
XVI metų sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į nelengvą tikrovę. Tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir dabar daug šiame pasaulyje žmonių, kurie gyvena dvasinės dykumos sąlygomis. Vieniši, apleisti, pamiršti ir niekam nereikalingi. Dažnas patiriame išgręžtos kempinės jausmą; vienus šis jausmas aplanko rečiau, kitus dažniau ir ilgesniam laikui. Sprendžiame šią dvasinio gyvenimo lygtį – svaigalų, kvaišalų ir savižudybių gausa tarp visų mūsų tėvynainių. Matydamas plaukiančias minias pas Jėzų evangelistas Morkus tokiais žodžiais nusako Jėzaus emociją ir reakciją į minios bejėgiškumą: „...ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34). Tai vaizdžiai nusako žmoguje pirmiausia alkstantį ir begęstantį sielos aukurą.
„Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du“ (Mk 6, 7)
Evangelijos pagal Morkų skyriuje „Apaštalų išsiuntimas“ sužinome apie nepaprastą Jėzaus pasitikėjimą savo mokiniais. Juk visose Evangelijose Jėzus gydo, laimina, ramina žmonių skausmą: tiek dvasinį, tiek ir fizinį, kai mokiniai tuo tarpu yra tik palydovai ir Jėzaus padarytų stebuklų liudytojai. O čia jau sužinome, kad Jėzus siunčia mokinius eiti po du į pasaulį ir jį keisti. Dar daugiau. Čia pirmą kartą sužinome ir išgirstame, kad Jėzus savo mokiniams pirmą kartą suteikia dvasinę valdžią. Jie veikdami Jėzaus vardu yra aukščiau bet kokios netyros dvasios ar ištisų demonų pulkų.
„Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“ (Mk 6, 4)
Liepos mėnesio pirmo sekmadienio Evangelija pasakoja karčią tiesą apie Jėzaus atstūmimą tėviškėje. Jėzus po daugybės kelionių gydant ligonius, luošius, prikeliant mirusiuosius, po mokymų ir įvairiausių išbandymų tėviškėje susiduria su žemiausiu dvasiniu pavydu, kuris tiesiog sprogsta jo tėviškėnų akyse, išvydus ir išgirdus Jėzų. Klausimai „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė (...)?“(Mk 6, 2) Dar daugiau – jie net piktinasi juo.
„Padarykite viską, kad apie ją sužinotų visas pasaulis“ (šv. Tėvas Pijus IX)
Paskutinio birželio sekmadienio Evangelija pasakoja apie Jėzaus padarytus stebuklus, gydant žmones. Minioje žmonių ir moteris, ilgus metus serganti kraujoplūdžiu. Spūstyje toji moteris paslapčia tik prisilietusi prie Jėzaus apsiausto akimirksniu pasveiksta. Jėzus, Dievo Sūnus, ne tik pajaučia tą nedrąsų prisilietimą, bet ir žino jos širdies troškimus, todėl taria jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).
2015 – PAŠVĘSTOJO GYVENIMO METŲ – DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI LIEPOS 1–12 d.
Liepos 1 d. (trečiadienis) – Atlaidų išvakarės. Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius.
16 val. – šv. Mišios Panų kalne.
19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką.
Mišparams vadovaus ir homiliją pasakys J. E. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.
„Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38)
Evangelijos pagal Morkų audros nutildymo pasakojime išvystame audringos Galilėjos jūros bangų apsuptyje apaštalus su Jėzumi valtyje. Ištikti audros ir šėlstančių bangų apaštalai praranda bet kokią sveiką jūrinę nuovoką. Ir nepražūsta, nes jų žvilgsnis tuoj nukrypsta į Jėzų. Šio sekmadienio Evangelija kertiniu gyvenimo akmeniu galėtų būti ir kiekvieno iš mūsų, išgyvenančių dvasines, emocines bei, tiesiogine žodžio prasme, gyvenimo audras.
„Su kuo galime palyginti Dievo karalystę?“ (Mk 4, 30)
Baigėsi Velykų laikotarpis su priminimu dvasinių švenčių, sielos paslapčių ir Jėzaus padarytų stebuklų. Atėjo laikas pagaliau vėl nusileisti ant žemės ir naujai suprasti kasdienybės dulkių svarbą kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime.
Ar Dievo karalystė yra su mumis tik tuomet, kai gyvenimas lengvas, paprastas ir nerūpestingas? Ne. Ne vien tik.
„Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kur
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje apmąstome dvasinio gyvenimo slėpinius. Šv. Mišių auka yra tikroviška ir neša dvasinio gyvenimo vaisius kiekvienoje tikinčioje sieloje. Tai padeda garbinti Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv.Dvasią tobulesniu būdu. Tai stiprina mūsų dvasinį ir medžiaginį dosnumą artimui, geriau suvokiant Kristaus, Dievo Sūnaus, paklusnumo aukos vertę atperkant žmoniją per Dievą Tėvą.
Turbūt nerasime geresnio draugo kaip Kristaus, kuris yra nuolat su mumis, nežiūrint, ar mūsų gyvenimas yra ant bangos, ar esame pakeliui į gyvenimo dugną...
„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,19-20)
Praūžė Sekminių dvasinis viesulas mūsų širdyse ir protuose. Sekmadienis po Sekminių skirtas Šv. Trejybės paslapčiai. Tai viena iš didžiausių mūsų tikėjimo paslapčių, prie kurios turime prieiti ne proto argumentų jėga, bet mylinčia širdimi. Kalbama apie tris skirtingus asmenis Dievuje, esančius tos pačios dieviškos prigimties.
Kviečia atvykti
Šeštadienį, gegužės 23d., 17 val. Purplių koplyčioje šv. Mišias aukos Telšių Vyskupas Jonas Boruta SJ. Po mišių bus giedama Švč. Mergelės Marijos litanija.
Gegužinėse pamaldose dalyvaus Savivaldybės meras Antanas Tenys ir kiti svečiai.
Kviečiame kuo gausiau atvykti maldai į šitą gražų ir ramų Žemaitijos kampelį.
Organizatoriai
“Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį" (Jn 20,20)
Sekminės – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė. Šių dienų Bažnyčios vaikams tai liūdesio ir džiaugsmo šventė. Liūdna, nes su Sekminėmis baigiasi metinis Velykų laikotarpis, kuris primena jaunos Bažnyčios patirtus pirmapradžius stebuklus, neįtikėtinus ir bauginančius mokinių susitikimus su Prisikėlusiu Kristumi.
Liūdna, kai matai, kad tas dvasinis liūdesys, lyg dvasinio letargo miegas, ne vieno krikščionio ir kataliko gyvenime tęsiasi ištisus mėnesius, metus, o neretai - ir ilgus dešimtmečius. O juk Sekminių užduotis yra uždegti tikėjimu ir eilinį tikintį žmogų, ir atnaujinti visą Bažnyčią.
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16,15-16)
Kristaus Dangun Žengimo šventės esminis bruožas yra dangaus karalystė, kurios laukiame ir į kurią sudedame visas savo amžinojo gyvenimo viltis per Kristų. Tai Bažnyčios ir kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenimo nauja pradžia, galimybė viską pradėti iš naujo. Mūsų žodis liudija mūsų tikėjimą, o išpažindami tai, ką tikime, gyvename dieviškų paslapčių artumoje.
„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)
Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelijos žinia – meilės įsakymas. Jėzus dar kartą kalba mokiniams ir visų laikų bažnyčiai, kad ir ką bedarytume, net ir tada, jei visko būtų su kaupu, bet nebūtų meilės, žmogaus gyvenimo kelionė būtų nueita beprasmiškai. Žmogus kviečiamas pasinerti į meilės nuotykį, mylėti tai, kas atrodytų iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmiška ir kvaila.
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5)
Prieš daugelį metų Motina Teresė buvo paklausta ją aplankiusio žurnalisto: „Koks didžiausias Jūsų rūpestis dabar?“ Dabar jau palaimintoji ir Nobelio taikos premijos laureatė atsakė: „Profesionalizmas.“ Toliau Motina Teresė tęsė: „Čia, šalia manęs, yra vien Jėzaus tarnaitės, kurios patarnauja pačiam neturtingiausiam žmonijos sluoksniui. Ką tik sugrįžo viena po medicinos studijų. Kitos turi slaugymo studijų pažymėjimus. Kai kurios turi net socialinio darbo magistrų diplomus. Kai jos grįžta su savo diplomais atgal, dažniausiai pirmas klausimas man būna: „Kur mano darbo kabinetas?“ Tada žinot, ką aš darau? Tada aš jas visas siunčiu į mirštančiųjų namus, kur jos bent pusmetį laiko už rankų ir palydi į Dievo namus mirštančiuosius. Tik po to jos tampa tikrais Jėzaus tarnystės ženklais šių dienų pasauliui.“
“Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę" (Jn 10, 11)
IV Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Taip pat tai ir pasaulinė Maldų diena už pašaukimus. Kiekvienais metais šį Velykų sekmadienį prieš mūsų dvasios akis iškyla Kristus, Gerasis Ganytojas, kuris mus pažįsta, rūpinasi ir tikrai myli kiekvieną mūsų asmeniškai.
"O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną." (Lk 24, 35)
Trečiasis Velykų sekmadienis mums primena įvykius po Prisikėlimo. Mokiniai, pilni išgąsčio ir baimės, sukaustyti nežinios dėl savo gyvenimo ateities, vis dar slapstosi. Jei kitų, pačių margiausių, religijų esmė yra Dievas, besislepiantis nuo žmogaus, tai čia matome priešingą vaizdą. Prisikėlęs Jėzus iš mirties eina ieškoti savo mokinių. Dievas čia atsiveria kaip ieškantis žmogaus. Netgi tokio žmogaus, kuris bėga šalin nuo Jo, slepiasi savo silpnybėse ir nuodėmėje.
A+A Kunigas ALFREDAS MEMYS (1960-1988-2015)
2015 m. balandžio mėn. 13 d. vakare mirė Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios rezidentas kunigas Alfredas Memys..
Velionis gimė 1960 m. spalio mėn. 24 d. Telšių m., mokėsi Telšių 3-je vidurinėje mokykloje, tris metus tarnavo sovietiniame karo laivyne, grįžęs dirbo Palangos botanikos parke. 1983 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1988 m.
1988 m. gegužės mėn. 29 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje Telšių Vyskupas Antanas Vaičius įšventino jį kunigu.
Telšių Vyskupo paskyrimu dirbo:
1988 – 1989 Šilalės vikaru su pareiga aptarnauti Tūbinių parapiją,
„Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:„Imkite Šventąją Dvasią.Kam atleisite nuodėmes,tiems jos bus atleistos,o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23)
Dievo Gailestingumo šventėje, Atvelykio sekmadienyje, Bažnyčia kviečiama į susitikimą su Prisikėlusiu Kristumi. Prieš tai prabėgę trys Jėzaus ir mokinių sielovadinės tarnystės metai tarp žmonių, gydant negales, išvarinėjant demonus ir aiškinant dangaus karalystės paslaptis, prabėgo akimirksniu. Daugelis Jėzaus mokymo paslapčių mokiniams vis dar paslaptis. Viena iš didžiausių – tai Jėzaus Prisikėlimas iš numirusių. Kodėl kančia, kodėl mirtis ant kryžiaus, kodėl vietoj karaliaus karūnos Jėzus pasirinko erškėčių vainiką? Klausimų daugiau nei atsakymų,
„Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos“ (Jn 20, 1)
Šv. Velykų slėpinys – tuščias kapas. Tačiau šiame vaizdinyje krikščionys mato viską giliau, plačiau ir prasmingiau. Tai Jėzaus Kristaus pergalė prieš mirtį, Prisikėlimas iš mirties!
Ir vis tik Velykų šviesoje prisiminkime seną gerą mūsų tėvų ir senelių bei prieš tai ilgai gyvenusių kartų maldelę prašant laimingos mirties malonės. Tai tam tikri maldingi prašymai, šaukiniai, litanijos, kurių pagalba tikimasi užsitikrinti laimingos mirties malonę. Kalbėsiu ne apie maldelę kaip tokią, bet kodėl ir šiais laikais ji išlieka tokia pat svarbi modernių laikų krikščioniui ir katalikui, ypač Kristaus Prisikėlimo šviesoje.
„Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų“ (Mk 14, 1)
Artėjantis sekmadienis Bažnyčios liturgijoje yra Verbų ir Kančios sekmadienis. Šiame sekmadienyje kaip niekad tampriai susieta šlovė ir paniekinimas. Jei, anot didžio karo vado Napoleono, gyvenimo saulėlydyje karčiai ištarusio, kad nuo didingo iki juokingo yra tik vienas žingsnis, tai šiame sekmadienyje mes jaučiame Kristaus šlovės ir kančios alsavimą kartu.
Po Verbų sekmadienio prasidėsianti Didžioji Savaitė kviečia mus į betarpišką ir asmeninį susitikimą su esminiais Išganymo Istorijos įvykiais. Apmąstant Kristaus Auką, nuodėmių ir kalčių Atleidimą Kryžiaus agonijoje ir apleidime, kviečia kiekvieną iš mūsų pasinerti į dvasinio gyvenimo gelmes, numirti nuodėmei ir atnaujinti save gyvenimui Dievo pilnatvės malonėje.
Dievas tarė: „...negera žmogui būti vienam...“ (Pr 2, 18) ir atsirado
kitoLink.lt – katalikiška pažinčių svetainė
Kovo 19-ąją – Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmės dieną – Lietuvoje veiklą pradeda katalikiška pažinčių svetainė internete kitoLink.lt! Ar tikrai tokios svetainės reikia katalikams? Kodėl jiems neužtenka jau egzistuojančių „pasaulietinių“? Kita vertus, ar padoru katalikui ieškotis poros internetu? Nors iš tiesų bažnyčiose matome daug vienužių, tačiau gal jie turėtų labiau melstis ir Dievu pasitikėti, kad susirastų savo antrąją pusę, o ne internete naršyti?.. Tačiau prieš dešimtmetį vienoje katalikų vyskupijoje Austrijoje buvo pradėta įgyvendinti mintis – sukurti bendravimo erdvę internete, kur galėtų susipažinti vieniši katalikai. Taip gimė katalikiška pažinčių svetainė KathTreff.org, veikianti vokiškai kalbančiame regione (apima Austriją, Vokietiją, Šveicariją) ir dabar turinti daugiau kaip 8 tūkst. registruotų narių. Prieš porą metų ši iniciatyva ėmė sėkmingai plisti kitose Europos. Ir štai šiais metais – mūsų Tėvynėje, kovo 19 d. 19 val. – startuoja kitoLink.lt!
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24)
Penkto gavėnios sekmadienio Evangelija primena, kad žmogaus gyvenimo prasmė glūdi aukos ir kančios įprasminime. Žmonės ieško laimės formulių Rytuose ir Vakaruose, bet vienintelė laimė atrandama tik tada, kai ateina suvokimas gyventi dėl kitų. Jėzus atidavė savo gyvybę dėl pasaulio išganymo. Lygiai taip pat ir mes esame kviečiami dalyvauti ir tęsti Jėzaus išganymo darbą aukojant savo jėgas ir žinias bei žingsnis po žingsnio kantriai keičiant žemės veidą. Šis, penktasis, gavėnios sekmadienis primena, kad žvakei geriau degti negu smilkti.
„...daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus“ (Jn 2, 23)
Trečiojo gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena šventyklos orumo klausimą. Kai Jėzus, pagautas švento pykčio, varto pinigų keitėjų, karvelių pardavėjų stalus; susisukęs iš virvučių rimbą, veja iš šventyklos avis ir jaučius – visa tai nedviprasmiškai primena, kaip reikia saugoti mūsų šventoves nuo bet kokio prekybos jauko. Šventovė yra ne tik pastatas. Kas svarbiausia, Šventovė yra ir kiekvieno mūsų gyvenimas bei darbai.
„Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7)
Antrasis gavėnios sekmadienis mums primena nuošaliai ant aukšto kalno artimiausių mokinių akivaizdoje šlovingą Kristaus Atsimainymą ir iš debesies nuskambėjusius žodžius: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).
„Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1,13)
Visos sinoptinės evangelijos (gr. synopsis – aprėpimas vienu žvilgsniu) – trys evangelijos – Mt, Mk ir Lk – nuo XVIII a. pab. vadinamos sinoptinėmis, nes jas galima spausdinti viena šalia kitos skiltimis, siekiant vienu „apžvelgimu“ nustatyti sutapimus, panašybes ir skirtumus – sutinka, kad Jėzus dykumoje patyrė gundymą. Dykuma išrinktajai tautai buvo gerai suprantama ir aiškiai suvokiama vieta. Mozės laikais tauta keturiasdešimt metų praleido dykumoje, kad išbandymų ir gundymų akivaizdoje sutvirtėtų ir susivienytų.
Jėzaus patirti ir išgyventi gundymai yra proga ir kiekvienam iš mūsų gundymo valandoje teisingai suprasti ir prisiimti gyvenimo skirtus iššūkius Dievo beribės meilės šviesoje.
