P. Skruibis: „Negalima ignoruoti jokios užuominos apie savižudybę“

 

Rugsėjo 10-ąją minima Savižudybių prevencijos diena. Jos proga kalbiname psichologą Paulių Skruibį, daugeliui žinomą kaip vieną šios profesijos atstovų, labiausiai susirūpinusių savižudybių probelma Lietuvoje. Jis taip pat yra ir Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos narys bei nemokamą psichologinę pagalbą telefonu teikiančios „Jaunimo linijos“ vadovas.

Esate vienas psichologų Lietuvoje, kurie aktyviausiai kalba apie savižudybių problematiką. Kodėl Jums ši tema tokia svarbi, kas paskatino to imtis?

Būdamas 16-os, galima sakyti, atsitiktinai pradėjau savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Nors, kita vertus, man ir pačiam paauglystėje teko patirti sunkių ir liūdnų periodų, kai bandžiau rasti atsakymus, kas man darosi ir susigaudyti savyje. Taigi veikla „Jaunimo linijoje“ man buvo įdomi, kuri galiausiai ir paskatino rinktis psichologijos studijas. „Jaunimo linijoje“ likau ir studijuodamas psichologiją. Tai persidengė su savižudybių tema, todėl tarsi savaime pradėjau į ją labiau gilintis.

Nors, ačiū Dievui, mano šeimoje nėra įvykusios savižudybės, tačiau iš gan artimų žmonių yra mėginusių nusižudyti ar ilgai kentusių depresiją – tai, manau, taip pat mane paskatino galvoti apie savižudybių problematiką. Jau vėliau dirbdamas su nusižudžiusiųjų artimųjų grupėmis, suvokiau, jog tai gali nutikti absoliučiai kiekvienam. Su savižudybe gali susidurti labai netikėtai – ir visai nesvarbu, ar gyvenai labai sėkmingą gyvenimą, ar priešingai – patyrei tam tikrų sunkumų.

Kokios savižudybių tendencijos Lietuvoje šiandien – galbūt jų pagaliau ėmė mažėti?

Esminis savižudybių skaičiaus sumažėjimas buvo apie 2004 metus, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Manau, kad tai visuomenei suteikė tam tikro stabilumo, pakilumo jausmą – o tai iš tiesų turi poveikį. Kita vertus, kai tapome ES nariais, žmonėms atsivėrė ir didesnių galimybių – atsirado tarsi antra išeitis (ir ne tik kalbant apie ekonominius dalykus). Taigi, jei tau Lietuvoje gyvenimas klostėsi sunkiai, jautei kad tavęs negerbia, nepriima, tarsi galėjai viską pradėti iš naujo kur nors kitur. Tai taip pat galėjo sumažinti savižudybių skaičių.

Taigi per porą metų savižudybių skaičius 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje sumažėjo nuo 38 iki 31. Tačiau tas 31 laikosi ir toliau. Savižudybių skaičius buvo vėl padidėjęs ekonominės krizės laikotarpiu. Tačiau sunku pasakyti, ar tai lėmė pati ekonominė krizė, ar lūkestis žiniasklaidoje, kad savižudybių turi padaugėti. Iš tiesų nors dar nebuvo jokios naujos savižudybių statistikos, tačiau žiniasklaidoje buvo nuolat rašoma, kad žmonės žudosi, o tai išties galėjo paskatinti savižudybes. Po krizės savižudybių skaičius vėl grįžo prie 31 atvejo100 tūkstančių gyventojų lygį, tačiau 2013 m. įvyko aktoriaus V. Šapranausko savižudybė, kuri vėlgi turėjo poveikį savižudybių skaičiui padidėti. 2014 m. savižudybių skaičius vėl staiga grįžo į ankstesnę padėtį. Taigi nuo 2006 m. savižudybių skaičius ne mažėja, bet išlieka stabilus – kasmet iš gyvenimo pasitraukia apie 1000 žmonių.

O kokia šiandienė savižudybių situacija įvairiose amžiaus grupėse, taip pat kalbant apie skirtingas lytis?

Tarp jaunų žmonių iki 30-ties metų savižudybių skaičius išlieka didelis, jis nemažėja. Tai – bene dažniausia jų mirties priežastis. Tačiau daugiausia savižudybių įvyksta 50–55 metų amžiaus grupėje. Dar viena padidėjusios rizikos grupė – žmonės, vyresni nei 65-erių.

Kalbant apie savižudybių mastus pagal lytį – vyrų nusižudo kur kas daugiau nei moterų visose amžiaus grupėse. Taip yra ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Kita vertus, moterys dažniau nei vyrai bando nusižudyti, tačiau vyrai pasirenka „žiauresnius“ savižudybės būdus, dėl to jiems dažniau „pasiseka“.

Vis dėlto tikriausiai vyrų savižudybės itin susijusios su alkoholio vartojimu ar alkoholizmu?

Iš tiesų alkoholizmas arba probleminis alkoholio vartojimas yra vienas labai didelių savižudybės rizikos veiksnių. Tačiau čia esama ir kito aspekto. Žmonės, neturintys alkoholio vartojimo problemų ar visiškai jo nevartojantys, prieš nusižudydami neretai juo apsisvaigina, nes kitu atveju jie galbūt neišdrįstų prieš save pakelti rankos. Taigi, alkoholis čia veikia iš dviejų pusių.

Kita vertus, negalima visko priskirti alkoholiui, nes gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad savižudybės – tik geriančiųjų problema. Taigi vėl kuriamas mitas, kad mums, negeriantiems, tvarkingiems, geriems, esą tai negresia. Deja, viskas yra kur kas sudėtingiau.

Kai įvyksta savižudybė, ar bandoma kiekvieną atvejį ištirti ir jį suvokti ne tik kriminaliniu, bet ir psichologiniu, sveikatos, socialiniu aspektu?

Savižudybę tiria policija, kuriai svarbiausia nustatyti, ar tai nebuvo žmogžudystė arba nelaimingas atsitikimas ir pan. Tačiau artimiesiems labai svarbu rasti atsakymus, kodėl taip įvyko. Kai policijai pakanka duomenų, jog tai – savižudybė, ji daugiau nebetiria, o artimiesiems lieka daugybė klausimų, jie nori iš policijos sulaukti daugiau atsakymų. Taigi čia prasilenkiama tarp teisinio savižudybės aspekto ir to, kas svarbu žmonėms.

Egzistuoja tyrimo metodas – psichologinė autopsija, kad būtų galima nustatyti savižudybių priežastis. Nemanau, jog šiandien Lietuvoje tai reguliariai atliekama, tačiau galvoju, kad būtų verta tai daryti. Nes nuodugniai išanalizavus konkrečios savižudybės priežastis, eigą, kaip iki jos buvo prieita, galėtume geriau suvokti, ką galima pakeisti kalbant apie sveikatos apsaugą, pagalbą, kad tai neįvyktų. Nors bendri savižudybių dėsniai yra gana aiškūs ir žinomi, nuodugnesni konkretūs tyrimai padėtų labiau priderinti savižudybių prevenciją prie konkrečios situacijos, esančios Lietuvoje. Deja, nors Lietuvoje tokių tyrimų yra atlikta, bet jie nėra reguliarūs.

Kaip žinoma, žmogaus savižudybė vien tuo nesibaigia – ji paliečia ir tam tikrą skaičių su juo susijusių žmonių. Priminkite, koks tas skaičius.

Iš tiesų savižudybės paveiktų žmonių skaičius gali būti labai skirtingas. Itin artimai paliestų, kurie ilgą laiką gedės (kartais šis procesas trunka ne vienus metus), galbūt būtų apie dešimt. Tokių, kuriuos savižudybė paveiks stipriai, tačiau trumpą laiką – keliolika ar keliasdešimt. Tai taip pat labai priklauso ir nuo to, koks buvo žmogus. Pavyzdžiui, mokinio savižudybė jo mokykloje palies kur kas daugiau žmonių nei 10. Garsaus žmogaus savižudybės atveju gali būti paliesti tūkstančiai ar netgi milijonai.

Tačiau kadangi Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių, vadinasi, kasmet atsiranda ir keliasdešimt tūkstančių stipriai to paveiktųjų. Taigi per dešimtmečius tas paveiktųjų skaičius tampa milžiniškas, todėl sunku Lietuvoje surasti žmogų, kuris būtų vienaip ar kitaip visiškai nesusidūręs su savižudybe.

Todėl labai svarbi ir nusižudžiusiųjų artimųjų tema. Mes viešai daugiausia kalbame apie savižudybių prevenciją, tačiau kai esama tiek daug nusižudžiusiųjų artimųjų, tinkama pagalba jiems, jų palaikymas taip pat yra prevencija. Jei šie žmonės nesuranda palaikymo, jų savižudybių rizika padidėja. Praktikoje mums tenka susidurti, kai vienoje šeimoje esama dviejų, trijų ar netgi keturių savižudybių, kurios tikrai tarpusavyje susijusios. Ir jos vyksta ne dėl genetinio polinkio (nors kartais esama genetiškai paveldimo polinkio sirgti psichine liga).

Tačiau nusižudžius žmogui, jo artimiesiems pagalba Lietuvoje nėra pradedama teikti automatiškai, kaip savaime suprantamas dalykas. Niekas prie tokių žmonių „nelenda“ – jie paliekami tiesiog kapstytis patys vieni...

Manau, kad pagalbos tinklas nusižudžiusiųjų artimiesiems turėtų būti. Tai būtų ir kaip viena savižudybių prevencijos krypčių. O kol kas iš tiesų tai palikta paties žmogaus iniciatyvai. Jis gali kreiptis į psichologą poliklinikoje ar privačiai, ir žmonės tikrai kreipiasi. Tačiau neretai jie sulaukia vienpusės pagalbos, t. y. vaistų. Iš tiesų kartais jų reikia, kad žmogus galėtų grįžti į normalų gyvenimo ritmą, tačiau vien jų nepakanka. Reikia kur kas daugiau, reikia kalbėtis, o kartais to reikia daug labiau nei vaistų. Tačiau Lietuvoje to labai trūksta, bet jei žmogus labai ieško, jis gali tai rasti. Šiuo metu kuriasi Nusižudžiusiųjų artimųjų asociacija, egzistuoja puslapis, kuriamas vienų nusižudžiusių artimųjų kitiems – artimiesiems.lt . Vilniuje bei Kaune yra tokių žmonių savitarpio pagalbos grupės. Tačiau to nepakanka.

Vis dėlto kalbant apie idealų variantą pagalba nusižudžiusių artimiesiems turėtų būti labai kryptinga. Kad visi šie žmonės turėtų galimybę sulaukti ne tik medikamentinės pagalbos, bet ir psichologinės paramos.

Žmogus, patyręs artimojo savižudybę, gali būti ir nepajėgus pats kreiptis pagalbos, todėl galbūt reikėtų sistemos, kuri jį tarsi „ištrauktų“ iš patiriamos būsenos...

Taip, visiškai sutinku. Juo labiau kad dažnai artimieji patiria gėdos jausmą, kad jų šeimoje taip nutiko, ir mano, jog jų niekas nesupras, o galbūt ir pasmerks, apkaltins. Todėl neretai savižudybės atveju ypač Lietuvoje žmonės linkę užsisklęsti, užsidaryti, o jei dar esama kliūčių siekiant pagalbos, tada niekas ir nevyksta. Todėl būtų gerai, jei būtų proaktyviai siūloma daugiau galimybių. Reikia mažinti nusižudžiusiųjų artimųjų stigmą. Šie žmonės patiria labai daug sunkių jausmų, todėl jiems reikalingas palaikymas, o ne atsiribojimas. Taip pat egzistuoja ir baimė – žmonės, bendraudami su nusižudžiusių artimaisiais, bijo liesti šia temą, o tai lemia dar didesnį atsiribojimą.

Kai kas nors nusižudo, mus tai labai sukrečia. Tačiau ligi tol mes dažnai tarsi nematome ar apsimetame nematantys, kad šalia esančiam žmogui negera, ir nesistengiame jam padėti taip galbūt jį sulaikydami nuo savižudybės. Kita vertus, mūsų visuomenėje kalbėti apie savo psichologinius sunkumus netgi savo artimiesiems, draugams yra tarsi „prasto skonio“ reikalas – juk nedera kitų apkrauti savo bėdomis... Ką manote apie tai ir kaip būtų galima pakeisti šias nuostatas?

Žmonės, kurie po bandymo nusižudyti patenka į ligoninę, dažnai turi herojaus „kompleksą“. Jie mano, kad viską gali ir privalo išspręsti patys. Todėl jie su niekuo savo problemomis nesidalija, neieško pagalbos tol, kol nebepakelia savo būsenos ir bando nusižudyti. Taigi turime akcentuoti (ir tą darome „Jaunimo linijoje“), kad kreiptis pagalbos turint emocinių, psichologinių sunkumų yra ne silpnumo, o stiprumo, atsparumo ženklas. Šią nuostatą reikėtų įtvirtinti visuomenėje.

Antras dalykas – labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių žinotų savižudybės rizikos ženklus ir kaip į juos reaguoti. Kartais žmonės į kenčiantį savo artimąjį nereaguoja dėl to, nes nežino, jog tai rimta. Pavyzdžiui, dažnai galime susidurti su mitu, kad esą apie savižudybę kalba tie, kurie niekada nenusižudo. Esą jie taip tik gąsdina. Tačiau realybėje yra kur kas sudėtingiau. Iš tiesų žmonės dažniau kalba, nei daro – bet tai tinka viskam mūsų gyvenime. Vis dėlto kalbėjimas apie savižudybę yra labai didelis rizikos ženklas. Ir netgi jei tuo yra gąsdinama ar manipuliuojama, taip pat nereiškia, jog nėra problemos.

Kokie dar galėtų būti savižudybės rizikos ženklai?

Labai grėsmingas ženklas yra bandymas nusižudyti, nors žmonės taip pat neretai mano, jog tai – tik gąsdinimas, kuris nėra rimtas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei žmogus pradeda netikėtai domėtis mirties tema, savižudybės būdais, o tuo pat metu matyti, kad jam sunku. Dar vienas, labai paradoksalus ženklas – jei žmogui ilgą laiką buvo sunku, ir staiga lyg niekur iš nieko jam tapo viskas gerai. Tai gali būti signalas, jog žmogui palengvėjo dėl to, kad jis priėmė sprendimą nusižudyti, kaip išeitį iš savo sunkumų. Tokiu atveju – tai labai rimtas savižudybės ženklas, tad tokio žmogaus jokiu būdu negalima palikti vieno.

O jeigu žmogus tiesiogiai nekalba apie savižudybę, tačiau kartoja nesąs nieko vertas ir pan.?

Taip, tai yra užuomina, tad mes raginame artimųjų tokį žmogų klausti, ką jis turi omenyje, tikslintis, ar jam nekyla minčių apie savižudybę, kalbėtis, kartu ieškoti pagalbos. Žmogus apie savižudybę gali kalbėti ne tiesiogiai, bet užuominomis, pavyzdžiui: „Man atrodo, kad aš niekam nereikalingas“, „Be manęs visiems bus geriau“, „Man šio daikto daugiau nebeprireiks“ ir pan. Taigi tokiais atvejais reikėtų suklusti.

Tačiau kaipg  konkrečiai reikėtų elgtis, kai, atrodo, kad grasinimu savižudybe yra manipuliuojama? Pavyzdžiui, mergina ketina palikti vaikiną, o jis jai grasina, kad tokiu atveju nusižudys. Kaip atskirti – ar tai rimta, ar tik – šantažas?

Visų pirma svarbiausia nereikia bandyti atskirti, kas tai – šantažas ar ne. Nes tai gali būti ir viena, ir kita tuo pat metu. Iš tiesų į tai reaguoti reikėtų kaip į labai rimtą dalyką, bet tai nereiškia, kad reikia pasiduoti spaudimui ir įvykdyti grasinančiojo nusižudyti reikalavimus. Viena vertus, vargu ar tokiuose santykiuose abu žmonės gali būti laimingi. Tačiau, kita vertus, reikia suprasti, kad už tokio grasinimo slypi rimta problema, nes žmonėms skiriantis grasinimas nusižudyti nėra įprastas dalykas. Toks elgesys iš tiesų signalizuoja apie to žmogaus pažeidžiamumą ir problemas, kurios susijusios ne vien su konkrečiais santykiais, o su pačiu žmogumi. Tokiu atveju vertėtų pasitelkti į pagalbą kitus žmones – galbūt jo artimuosius – ir padėti šiam ieškoti profesionalios psichologo ar psichiatro pagalbos.

Rimtai reikia žvelgti ir į kitas panašias situacijas. Pavyzdžiui, kai paauglys tėvams grasina nusižudyti, jei šie jam ko nors nenupirks, pastariesiems nederėtų patenkinti vaiko reikalavimo, tačiau kreiptis į psichologus.

O ką daryti, jei vaikas ar paauglys atsisako eiti pas psichologą?

Į psichologą turėtų kreiptis patys tėvai, kad sužinotų, kaip į tai reaguoti, ką daryti ir ko nedaryti. Taip pat, jei nusižudyti grasinantis suaugusysis nenori pats kreiptis į psichologą, tą padaryti turėtų jo artimieji. Tad vėlgi akcentuoju, jei žmogus kalba, grasina nusižudyti arba tai yra bandęs, į tai reikia reaguoti labai rimtai. Tačiau tai nereiškia, kad artimieji, bijodami, jog žmogus nusižudys, turėtų pildyti jo užgaidas. Priešingai, jei jūs pildysite tokias užgaidas, kaip tik pastiprinsite netinkamą elgesį. Taigi reikia pildyti ne nusižudyti grasinančiojo užgaidas, bet rimtai spręsti jo problemą.

Kur konkrečiai turėtų kreiptis nusižudyti rizikuojančiojo artimieji, koks turėtų būti pirmasis žingsnis, ypač kai žmonės finansiškai neišgali kreiptis į privatų psichologą – juk ne paslaptis, kad šios paslaugos daugeliui yra ne „pagal kišenę“?

Būtent tai mes su kolegomis akcentuojame ir netgi parengėme konkrečių siūlymų Sveikatos apsaugos ministerijai, kokius konkrečius žingsnius reikėtų žengti, kad psichologinė pagalba taptų prieinamesnė. Nes tas disbalansas iš tiesų egzistuoja – vaistai yra prieinami be jokių problemų (ir tai savaime nėra blogai), bet jei žmogus atsisako pagalbos, jo artimiesiems reikia su kažkuo pasitarti – juk jiems tokiu atveju vaistai nepadės.

Iš tiesų didžiuosiuose miestuose psichologinė pagalba yra kaip ir prieinama dėl ten esančių privačių konsultacijų, nors ne visi žmonės sau tą gali leisti, tačiau mažesniuosiuose, net ir turint pinigų, gali nebūti specialisto. Taigi šiandien vienintelis variantas – poliklinikų psichikos sveikatos centruose dirbantys psichologai – tačiau vėlgi jų prieinamumas nėra pakankamas, neretai tenka ilgai laukti.

Vis dėlto nepaisant to, kad psichologinė pagalba nėra labai lengvai prieinama, žmogaus, kuriam kyla grėsmė nusižudyti, artimieji turėtų nenuleisti rankų ir eiti į polikliniką bei reikalauti konsultacijos ar bent pirmiausia paskambinti į „Jaunimo liniją“ ar kitą pagalbos liniją, kad pasitartų, kaip jam kalbėti su kenčiančiu artimuoju – ar tiesiai klausti dėl jo minčių apie savižudybę, ar ne.

O kokia šiandienė „Jaunimo linijos“ situacija? Koks jos prieinamumas ir galimybės prisiskambinti?

Iš tiesų pokyčiai „Jaunimo linijoje“ tikrai dideli, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Turbūt prieš trejus metus, norint su mumis susisiekti, tekdavo skambinti po 20 ir daugiau kartų. O šiandien mes jau galime atsiliepti į vieną iš penkių skambučių – vadinasi, prisiskambinti galima iš penkto karto, o kartais ir iš pirmo. Tačiau, žvelgdami į savo veiklos tendencijas, manome, kad kitąmet jau galėsime atsiliepti ir į vieną iš trijų skambučių. Taigi reikia nenuleisti rankų ir tikrai prisiskambinsite.

Sustiprinti „Jaunimo liniją“ ir padidinti jos prieinamumą padėjo ir žmonių paaukoti pinigai bei nuolatinis rėmimas. (Tą galima padaryti per „Jaunimo linijos“ puslapį tiesioginio debeto būdu per mėnesį pervedant, tarkime, po penkis eurus.)

Taip pat mes labai atidžiai peržiūrėjome, kokiu metu būna skambučių pikas, ir labai tikslingai paskirstėme savo pajėgas. Esama žmonių, kurie mums skambina labai dažnai, tad mes įvedėme tam tikras ribas, kad būtų galima prisiskambinti kartą per dieną – taip pagalbos sulauktų daugiau žmonių. Taigi ėmėmės įvairių priemonių ir pasiekėme norimo rezultato. Manau, panašiai galima elgtis ir sprendžiant savižudybių problemą Lietuvoje – jei šalies mastu išsikeltume tikslą ir numatytume labai aiškias priemones, to tikrai pasiektume. Nors negali sakyti, kad šiandien Lietuvoje šioje srityje nieko nevyksta, tačiau labai trūksta kryptingumo ir tikslingumo.

„Jaunimo linija“ yra nevyriausybinė organizacija. Kokiomis lėšomis ji išsilaiko?

Mes finansavimą gauname iš keturių šaltinių. Maždaug ketvirtadalį lėšų skiria valstybė, ketvirtadalį gauname iš paramos fondų, ketvirtadalį finansuoja verslo įmonės (pvz., „Teo“, Tele 2“), o likusią dalį aukoja privatūs asmenys. Ir kadangi mūsų veiklos mastai padidėjo, tapome labiau prieinami, žinoma, padidėjo ir mūsų išlaidos. Todėl sieksime, kad didėtų ir valstybės finansuojama dalis, taip pat kviesime kuo daugiau žmonių aukoti. Iš tiesų didelė mūsų energijos dalis sunaudojama ieškant paramos.

O ar šiuo metu pakanka savanorių, dirbančių „Jaunimo linijoje“?

Savanorių labiausiai trūksta Kaune ir Klaipėdoje. Kaip tik šiuo metu mes ten renkame naujas grupes, todėl labai skatinčiau prie jų prisijungti.

Vilniuje, norėdami priimti daugiau savanorių, turėtume plėsti tiek patalpas, tiek žmonių, koordinuojančių savanorius, skaičių. Iš tiesų vien savanorių darbo čia nepakanka. Taip, jų dar reikėtų, kad galėtume atsiliepti į vieną iš trijų skambučių ar dar dažniau, bet mums reikia ne tik savanorių, bet ir išteklių jiems apmokyti ir koordinuoti. Neretai klaidingai įsivaizduojama, kad esant savanoriškam darbui nereikia jokių išlaidų. Tad „Jaunimo linijai“ reikalingi ne tik savanoriai, bet ir darbuotojai, kurie turi gauti atlyginimus. Taip pat svarbu, kad jie būtų kompetentingi, patyrę.

Kiek skambučių „Jaunimo linija“ sulaukia kasdien?

Per parą sulaukiame vidutiniškai 314 skambučių. Tiesa, dalis jų – „žaidžiantys“, iš paauglių. Tačiau įdomu tai, kad dalis tokių paauglių į „Jaunimo liniją“ vėliau skambina iš tiesų ieškodami pagalbos. Tą mes sužinojome „Facebooke“ paprašę žmonių pasidalinti savo istorijomis, susijusiomis su „Jaunimo linija“. Pasirodo, paaugliai, kurie į „Jaunimo liniją“ skambino tyčia, buvo nustebinti to, kad į juos buvo žvelgiama rimtai, niekas jų neišplūdo. Tai šiuos paauglius paskatino į „Jaunimo liniją“ kreiptis vėliau, ištikus jau rimtesnėms problemoms. Taigi mes intuityviai jautėme, kad nereikia „nurašyti“ tų visų išdykaujančiųjų skambučių ar juos užblokuoti, nes tokiu būdu vaikai, paaugliai daug ką ištyrinėja. Ir ta asmeninė patirtis, kaip į juos buvo reaguojama, kai šie skambino, niekur nedingsta. Tokie pokalbiai taip pat turi prasmę.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode