Laiškai iš kaimo. Dar viena vasaros žiedų banga

 

Namas Merkinėje, kuriame 1648 m. mirė Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka.

Rugpjūčio 1 - oji

Rugpjūtis yra atostogų metas. Net kai kurie laikraščiai (pavyzdžiui, „Žaliasis Pasaulis”) liepos pabaigoje praneša, kad kitas numeris pasirodys tiktai rugsėjo pirmąją. Ir gerai. Palauksim.

Atostogaujantieji daug keliauja. Paskutinėmis liepos dienomis Kijevo Pečerskaja Lavros vienuolyne šurmuliavo milžiniška stačiatikių šventė, į kurią netyčia patekę atostogaujantys mūsiškiai ekskursantai buvo nustebinti ir pradžiuginti, kad ukrainiečiai maldininkai stebėtinai draugiškai sutiko lietuvius, kvietė ilgiau paviešėti Kijeve, bet vienai kaunietei ekonomistei, ketinusiai dar ir Černobylį aplankyti, netikėtai paskambino močiutė iš Dzūkijos ir pranešė, kad Lenkijoje dabar katalikų popiežius kaip tik kalbasi su viso pasaulio jaunimu, todėl gal būtų svarbiau jiems, greitiems ir jauniems, nedelsiant skristi tiesiai į Krokuvą. Kaip žinome, turėdami nors keturias laisvas dienas, dabar galime visai nebrangiai pabūti ir Kijeve, ir Krokuvoje, ir Gdanske... Tokie šiandieninių kelionių mėgėjų įspūdžiai su atvirukais, žemėlapiais ir lauktuvių šokoladukais neretai pasiekia net ir tuos sėslesnius žymiai senstančios Lietuvos sodiečius, kurie nei žiemą, nei vasarą niekur nebekeliauja, tačiau viskuo gyvai domisi ir viską žino geriau už pačius keliautojus.

Štai ir guli jau ant mano stalo ką tik atsiradęs rausvas dešimties grivinų pinigas su Bogdano Chmelnickio bendražygio atamano Ivano Mazepos portretu, o kitoje banknoto pusėje tas garsusis Kijevo vienuolynas – Pečerskaja Lavra. Buvau Ukrainoje labai seniai, bet iki šiol gerai prisimenu ne tiktai auksines soborų bonias, o ir tokį idilišką paveikslą: traukia du pilki jaučiai maišų prikrautą aukštų ratų vežimą Dniepro pakrante į kalną, žemiau baltuoja jaukios ukrainietiškos pirkios, ir iškyla iš priešaušrio melsvo rūko vėjinis malūnas, į kurį sodietis ir veža tuos grūdų pilnus maišus. Štai dėl tokios idiliškos ramybės septynioliktajame amžiuje ir kovojo Ivanas Mazepa. Kovojo prieš lenkų bajorus ir žemvaldžius, kurie po Liublino unijos buvo užgrobę Ukrainą. Argi kam paslaptis, kad LDK, Lenkijos ir Maskvos santykiai visais laikais klostėsi labai sudėtingai, todėl, norėdamas viską išsiaiškinti, būtinai pateksi į painiausių prieštaravimų labirintus. Jaučiu, kad beveik pritariu štai tokiam akademiko Romualdo Grigo teiginiui, kurį aptikau knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama”: karaliaus Vladislovo Vazos nuopelnai lietuvių tautai yra labai abejotini. Tenka pripažinti, kad tas karalius buvo labiau palankus lenkams nei lietuviams. Kitaip tuo metu gal ir negalėjo būti. Bet kodėl vis dėlto pasididžiuojame ir pabrėžtinai romantizuojame tą faktą, kad Vladislovas Vaza, keliaudamas iš Vilniaus į Varšuvą, mirė Merkinėje? Ar turime tuo džiaugtis? Ar būtina tai dramatizuoti? Svarbiausia, kad ukrainiečiai ir kazokai, sukilę prieš Lenkiją ir tokiu būdu sukomplikavę Vazų dinastijos planus, buvo teisūs. Ukrainiečiai ir dabar teisūs. Tuo net nuo ankstyvo ryto aktyvus šio laikmečio grybautojas dzūkas neabejoja, kai broliškai paspaudžia ranką Merkinės miestelyje besidairančiam jaunam ukrainiečiui, atvykusiam padirbėti savanoriu į Dzūkijos nacionalinį parką.

O apie tą vasaros kelionių žavesį (laivais, karietomis, tarantasais, traukiniais, lėktuvais, automobiliais, motociklais ar dviračiais) yra prirašyta labai daug. Ir visur lyg susitarus labiau giriamas senovinis keliavimo būdas, visur teigiama, kad seniau keliauti buvę įdomiau. Štai kaip važiavimą tarantasu ir traukiniu devynioliktajame amžiuje palygina Aleksiejus Pisemskis: „Dabar žmogus važinėja daug, bet labai greitai ir be nuotykių. Todėl ir nepajaučia jokių stipresnių sukrėtimų. Ir netgi stebėti jam nėra ką – viskas prabėga pro šalį akimirksniu. O, būdavo, važiuoji iš Maskvos į Kostromą bendrame tarantase arba krataisi išnuomotais tingiais arkliais, o dar ir vežėjas papuola tikras niekšas, o paskui ir visi užeigos namų kaimynai apskretėliai ir akiplėšos, o kiemsargis tai jau tikriausias sukčius, o virėja purvina ir nupešiota kaip višta, oi, oi, kiek tu šitų grožybių prisižiūri ir prisiklausai keliaudamas. O jeigu dar iš barščių išmeškerioji kokią neaiškią šlykštynę, ir – širdis nebeatlaiko – iškeiki tą apskretusią virėją, o ji atsilygina tuo pačiu tiktai dešimteriopai sūriau, tai įspūdžių, įspūdžių. Ir visi tie keiksmai prakeiksmai sugula tau taip tirštai, taip švinksta lyg sena košė, tai ar gali tu kelionės aprašymą paskui išguldyti skaidriai ir nuobodžiai?... Dabar gi geležinkeliu riedėdamas tik imk dubenėlį ir neklausk, kas čia, nėra kada, nes tave neša greitai, net sukramtyti nespėji – din, din, din, atvažiavom. Na, koks išsipustęs liokajus gali tau „pamiršti” atiduoti grąžą, bet irgi tu jo nespėsi iškolioti”.

Ir svetur, ir gimtinėje tikrai ne bet kokių kalnų ir kalnelių regėjusio Maironio eilėraštis teisingai primena, kur reikia sustabdyti arklius, jeigu nori užkopti į Šatriją. O šmaikštaus pasakoriaus Juozo Baltušio kelionių knyga „Kas dainon nesudėta” prieš 40 metų Vilniuje buvo išleista net 25 tūkstančių egzempliorių tiražu. Visi tada puolė skaityti tuos karštus ,,Tėvų ir brolių takų” įspūdžius, nes visiems buvo įdomu, kokia gi pasirodė toji Amerika būtent „Parduotų vasarų” autoriui. Tik man kažkodėl giliau į sąmonę įsibrėžė Juozo Baltušio aprašytieji įspūdžiai ne iš JAV ar Kirgizijos, o iš mūsų žemaitiško Mosėdžio. Štai kaip anuometinės Lietuvos liaudies rašytojas pamatė Vaclovo Into akmenis: „Visokio ūgio, visokiausio amžiaus, apvalūs ir plokšti, tiesūs ir kreivašoniai, petingi žaliūkai ir nusibaigę alkoholikai, aštrūs, buki, kampuoti, tai vėl apvalūs, atstatę saulei raudono granito šoną ar žėručio tviskuliuojančią nugarą, atkišę į visas puses neįtikėtino aštrumo dyglius, grėsmingai iškėlę kumštį, mandrai atstatę į šoną laibą koją, su kepurėm ir vienplaikiai, apsmukusiom kelnėm ir patemptais švarkais, kietai užsagstytais, tai vėl atlapais skvernais, nutįsusiais iki žemės. Žmonės gyvi, o ne akmenys”. O štai ir dar toks Juozo Baltušio įspūdis, jam apsilankius Anykščių krašte, Uoginių kaime: „Daug mačiau muziejų visokių plačiajame pasaulyje, o labiausiai sujaudino Uoginių Adomo Petrausko sukaupti etnografiniai turtai. Čia viskas šneka širdžiai ir protui, parodo, kaip mūsų protėvių būta, gyventa, kokį vargą pakelta. Ypač giliai įsminga atmintin didi liaudies, paprastų žmonelių išmintis, atsiskleidžianti per tą nuostabų mokėjimą palengvinti savo vargus, tausoti jėgas, siekti geresnio gyvenimo. Lenkiu galvą prieš mieląjį Adomą Petrauską ir visus geros valios žmones, savo rūpesčiu sutelkusius neįkainojamas vertybes giliam mūsų tautos praeities, jos būdo, jos gražiausių bruožų pažinimui”...

Gal ir nebus nuodėmė, jei prisiminsime, kad šitokie pozityvūs anų dienų rašytojo užrašai savotiškai traukė ir skatino ne vieną gamtininką publicistą jau pirmaisiais Atgimimo metais drąsiau pasigilinti į senąją, prigimtinę ,,paprastų žmonelių” išmintį, gamtojautą bei pasaulėjautą. Ir akmuo, ir medis, ir šaltinis, ir liaudies daina darėsi svarbiau už atvirą agitaciją. Pavyzdžiui, kad ir už tą melagingą knygą apie trečiąją dolerio pusę, kurią parašė žinomas ano meto diplomatas. Paprasti savo krašto papročiai, prigimtiniai dalykai ir būtiniausi ūkiško gyvenimo daiktai, patvaraus senojo kaimo relikvijos mūsiškiams žemdirbiams buvo svarbiau už „tradicinį” virvės traukimą rajoniniame festivalyje. Tas virvės traukimas iki šiol visur vienodas. Visame pasaulyje panašiai įsiręžiančių ir sunkiai pūškuojančių vyrų kaktos vis taip pat prakaituotos. Ir tie pašėlę britiški ar vokiški, rusiški ar lenkiški, prancūziški ar itališki šūksmai, tie raginimai, tas „sirgimas” už savo komandą gal tik tuo virvės traukimo metu ir atrodo tokie bendruomeniškai reikšmingi, o po kiek laiko – jau buvę ar nebuvę. Tokia vienadienių pramogų narsa, tokie kolektyvinės stiprybės demonstravimai kolūkinio kaimo žemdirbius menkai tejaudino. Tačiau jeigu kam pasisekė nuvažiavus pamatyti Vaclovo Into akmenis Mosėdyje, pabūti Aloyzo Kaltenio dendroparke Ariogaloje, paliesti šimtamečius Adomo Petrausko eksponatus Uoginiuose – tai jau visą gyvenimą prisimindavo, kol vaikams bei anūkams išpasakodavo. Ir vis tas pats klausimas iškildavo, labai svarbus klausimas: kodėl anie žemaičiai ar aukštaičiai visa tai daro? Kam tai reikalinga? Ar tikisi sulaukti kokio pelno? Ar garbės trokšta? Ne. Pakalbėjai su Vaclovu, Aloyzu ar Adomu, pasiklausei jų netikėtų poringių, niekur dar neužrašytų, ir jau žinai, kad ne... Visa tai godojo ir saugojo ne pasipuikavimui. Rodos, ir tada galima buvo pajusti, kad tylioji lietuvio pasaulėjauta ateina iš labai tolimų laikų, o gal ir jutome, bet neįvardijome to jutimo žodžiais.

O štai dabar, besigilinant į didžiulę Romualdo Grigo studiją apie mūsų tautos išlikimo dramą, labai netikėtai sukrebžda atmintyje išlikęs dar vieno patikimo anų dienų spaudos veterano tylus pamokymas jauniems žurnalistams: žinokit, kad vertingiausia yra tai, kas iškrenta iš laikraščio skilties, o pasilieka tik jūsų užrašų knygelėse. Šitaip kalbėjo ne tie, kurie ieškojo trečiosios dolerio pusės, ragino žavėtis Kubos pažangumu, aiškino, kokie šventi mums tie amžinieji tarybinės Rusijos beržai... Taip, mūsų jaunystės kelionėse dar buvo ir gerokai apšiurusios užrašų knygutės. Dabartiniai žurnalistai tokių nebeturi. Dabar užrašų knygelių puslapiai elektroniniai. Sakoma, kad žurnalistika šiandien kaip greitas maistas. O prieš trisdešimt metų mes tikrai niekur per daug neskubėjome, gurmaniškais įspūdžiais iš maitinimo įstaigų nesimėgavome ir nuosavais automobiliais aplinkos neteršėme. Galiu prisiminti kad ir savo keturių dienų žygį aplink Tryškių tarybinį ūkį. Protarpiais vis pažvelgdamas į tikslų žemėlapį, labai sąžiningai pėsčiomis apkeliavau gal keturių tūkstančių hektarų ūkį, parašiau šešis reportažus iš tos kelionės, bet daug kas taip ir liko neišspausdinta. Redakcijos nepageidavo specialaus žvilgsnio ir žodžio apie ūkių pakraščius, o juk laikydamasis perimetro neišvengiamai keliauji pakraščiais. Ir vis dėlto šio tarybinio ūkio direktorius tokio netikėto, bet tikslingo žurnalistinio eksperimento nepabijojo. O tuomet Lietuvoje didžiausio Ramygalos kolūkio pirmininkas tokiai įtartinai idėjai, – kaip dabar sakytume, tokiam agronominės publicistikos individualiam projektui – visiškai nepritarė. Net ir šitaip galima būdavo sužinoti, kas yra kas.

Porinis česnakas dzūkiškos sodybos pakraštyje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 9 - oji

Lyja po truputį kasdien, o dirvožemis drėgnas tik paviršiuje. Kasant bulves labai gerai matosi, kad, pasirausus tik penkis centimetrus, jau visai sausa, o penkiolikos centimetrų gylyje net kieta – aštrus trinagis kauptukas skamba gremždamas smėlį lyg kiečiausią dolomitą. Nežinia, kur dingo liepos 28 - osios liūties vanduo, kai per dvi valandas prilijo net 8 centimetrus. Matavau tą liūtį, ir šitokią anomaliją galiu palyginti tiktai su 2007 - ųjų metų lietumi, kai liepos pradžioje per tris dienas prilijo 16 centimetrų. Važiavau tada, liepos 9 - ąją, dviračiu į Leipalingį ir stebėjausi, kur dingo mažas Pašaulės upelis, nes Skuisto miške tyvuliavo naujas ežeras, paslėpęs ir visus upelius, ir pelkes. O šiemet liepos 28 - ąją liūtis visiškai sugadino švento Dominyko gatvę Liškiavoje. Nuo stataus kalno plūstelėję vandens srautai išgraužė tokias gilias raguvas, kad lyg baisioms žaizdoms prasivėrus pasimatė raudoni kanalizacijos vamzdžiai, o jie gi tik prieš keletą metų už didelius pinigus buvo sukloti dviejų metrų gylyje. Žiauriai išvertė, išgraužė, išplovė liūtis tą senąjį kelią prie Liškiavos žydų kapinių – visiškai suniokojo, išrausė akmeninį grindinį, kurį vietiniai sodiečiai grindė prieš 80 metų.

Talka, nuleidžiant plaustą, sukonstruotą iš plastikinių sulčių maišelį, prieš kelionę Nemunu iš Merkinės. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 10 - oji

Smėlio šlaite prie pirties pasirodė garbiniuotieji bobausiai ir maži rusvi ausūniai. Šiuos keistus ir estetiškus grybus dažniausiai matome pavasarį. Bet šiemet yra kitaip. Keista juk ir tai, kad rugpjūty sugeltonavo jonažolės, kad labai ilgai žydi raudonėliai ir senovinės darželių gėlės – goštautinės gaisrenos. Paaiškinimas čia galėtų būti toks: nepalankus pavasaris ir sausringi pirmieji vasaros mėnėsiai kai kurių augalų vešėjimą gerokai sustabdė, ir ta pati fenologinė fazė štai tęsiasi dabar, kai drėgmės kai kam jau pakanka. Daug kas sužydėjo ir antrą kartą.

Aušrinėje prie drevėtų kaštonų ratu šoka pilkosios musmirės! Tai nėra „mokslagrybiai”, o valgomi grybai. Tiesa, tiktai ketvirtos kategorijos. Žalsvoji musmirė yra mirtinai nuodinga, kitos labai gražios musmirės – mažiau nuodingos, o net penkios musmirių rūšys yra valgomos. Taip jas apibūdina „Lietuvos grybų” knyga. Galim prisiminti ir Ivano Bunino apsakymą „Šienpjoviai”: keliaujantys rusai šienpjoviai verda vakarienei musmires ir sako, kad jos yra saldžios.

Lynežerio kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 20 - oji

Nutolsta lietingos dienos. Vasara sugrįžta. Bet bitininkai teigia, kad medunešis jau baigėsi. Taip ir yra. Jeigu arti nėra didelių viržynų, nektaro vabzdžiai jau nebesuras. Ir vis dėlto dabar atsiranda dar viena įdomi žiedų banga, tik pajusti ją reikia visai kitaip nei pavasarį ar vasaros pradžioje: sužydėjo labai kvapnūs kiečių genties augalai – paprastieji, dirviniai, baltieji kiečiai, pelynai, peletrūnai, diemedžiai. Labiausiai kvepia, žinoma, pelynai. Ir užuosti tą kvapą geriausia ne vakare, o vidurdienį, kai sausas vėjas atneša jį iš toli, kai nejauti jokių aromatų iš daržo, miško ar pamiškių.

Ypatingą prasidedančio rudens kvapnumą visada sukelia puvimas. Sukritusios senos žolės, bulvienojai, obuoliai, grybai – viskas kvepia stipriai ir viskas yra čia pat, o paskutinis vasaros žiedų dvelksmas gali atsklisti iš toli, ir tu gal net ne iš karto pasakysi, kas gi čia yra. O bespėliodamas galėsi net prisiminti Krymo pusiasalio arba Askanija – Novos stepių citvarinius kiečius, jeigu kada nors esi ten buvęs. Taip, Lietuvoje turime mažų stepės fragmentų, ir tai geriausia pajusti dabar, vasarai baigiantis. Stepės kraštovaizdis visada atviras. Bet ar ne toks buvo kadaise Nemuno ir Merkio slėnis? Prieš šimtą dvidešimt metų Zigmantas Gliogeris, keliavęs Nemunu, rašė apie vėjo atnešamus kvapus ir citavo Sarbievijų: „Jūs vėjai, kvapnumų rinkėjai, / Suneškit iš kaimo laukų / Visokių gėlių dvelkimus“. Botanikas Povilas Snarskis prieš šešiasdešimt metų rašė, kad Druskininkų apylinkėse plinta iš stepių atkeliavę kvapnūs baltieji kiečiai... Mes sakome, kad praeityje Lietuva buvo miškų kraštas, bet turime žinoti, kad Dainavoje atvirų smėlynų buvo daug daugiau nei dabar. Užnemunėje ir Žemaitijoje medžiai visur „it jūra niūksojo” (Simono Daukanto žodžiai), bet Dzūkijoje tikrų miškų buvo mažai. Tai patvirtina ir senos nuotraukos, ir senieji žemėlapiai. Žemėlapiai vis dar rodo, kad Ricielių kalvose, iškilusiose kairiajame Kreisos upelio krante, tebėra avių ganyklos. Deja, ir čia jau kyla vešlūs, kadagynų šlaitams nebūdingi žolynai, jau žaliuoja pušelės, dygios šunobelės, gudobelės, laukinės kriaušės ir puslaukinės obelys.

O Koštano Rave atsirado net apskritagalviai bandreniai. Jie „pabėga'' iš darželių ir plinta greitai. Čia, Koštano Ravo aukštupy, bandreniai auga kartu su miškiniais skudučiais ir gerai derančiomis kaukazinėmis slyvomis. Tokios augalų bendrijos nesurasi jokiame fitocenologijos vadovėlyje. Tikrovėje, žinoma, kitaip nei knygose. Svarbiausia, kad šios kalvos vis dar šiek tiek atviros vidudienio vėjams. Ir žydinčių pelynų kvapą tie vėjai atneša. Toks aiškus, dar vasariškai aitrus tas kvapas. Kol kas negirdėti rudeniško viksvų švokštimo prie mažo Bamblyno ežerėlio. Dar sklendžia virš Kreisos slėnio vapsvaėdis, neskuba į šiltuosius kraštus.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode