„Reikia ne sofos, bet žygio batų“, – vis dar skambanti popiežiaus Pranciškaus pasakyta frazė Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, į kurias susirinko 1,5 milijono jaunų žmonių. Praėjus kelioms savaitėms po renginio, sugrįžus draugams ir nurimus emocijoms, paprašėme kelių dalyvių papasakoti savo asmeninius išgyvenimus, kad kiekvienas iš mūsų, ypač nedalyvavę, galėtume dar kartelį užuosti, apie ką gi tos Jaunimo dienos. Už liudijimus dėkojame Kauno arkivyskupijos piligrimų centro ir Jaunimo centro piligrimams.
Gailestingumo išgyvenimas priėmusiose šeimoje
Prieš Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje vyko pasiruošimas skirtingose Lenkijos vyskupijose. Jovita pasakoja apie savo apsilankymą Elko vyskupijoje: „Patyrėme begalinę vietinių gyventojų meilę ir rūpestį. Parapijoje radom „įkalčių“, kad parapijiečiai visus metus rinko aukas mūsų viešnagei. Buvom labai mylimi.“ Vyskupijų programoje dalyvaujantis jaunimas buvo apgyvendintas šeimose, kurių didelė dalis atidavė viską, ką turėjo. „Esu labai dėkinga už Lenkijos svetingumą ir mus priėmusių parapijų ir šeimų dosnumą – tai tikras gailestingosios meilės liudijimas“, – pasakojo Dovilė, kuriai taip pat teko atsakomybė būti grupės vadove.
Katechezės pasiekė savo tikslą
Kiekviena rytą Krokuvoje susitikdavo visi piligrimai iš Lietuvos, dalyvaudavo bendroje programoje. Lietuvos vyskupai savo katechezėmis įvesdavo jaunimą į dieną. Dovilė pasakoja apie išgirstus ir ją palietusius žodžius: „Nuo pat pirmosios dienos Krokuvoje, Lietuvos vyskupų katechezių, iki paties išvažiavimo jaučiau vieną liniją ir vis tą patį klausimą bei kvietimą – kur konkrečiai tu, Dovile, įsipareigoji tarnauti? Kur bus ta vieta, kurioje sutiksi išalkusį, nuogą, kalinį, sutrikusį, nuliūdusį?.. Iš Krokuvos parsivežiau patyrimą, kaip švelniai ir kantriai Viešpats veda į geriausią mūsų gyvenimo versiją, į ten, kur galime save padovanoti.“ Jovita užsiminė apie tai, kaip popiežiaus katechezėje buvo atskleista gailestingumo tema: „Šių metų gailestingumo tema atsiskleidė susitikimuose su popiežiumi, kuris vis ragino pakilti nuo sofų išeiti iš patogios zonos ir imtis konkrečių gailestingumo veiksmų.“
Nepatogus Kryžiaus kelias
Per kiekvienas Pasaulio jaunimo dienas yra tradicija penktadienį organizuoti Kryžiaus kelią. Šių metų Kryžiaus kelio stotyse buvo atskleidžiami gailestingumo darbai. Dovilė pasakoja: „Vienas iš mane pačią labiausiai palietusių dalykų – Kryžiaus kelio mąstymai. Kryžiaus kelio stotys buvo apmąstomos susiejant su gailestingumo darbais kūnui ir sielai. Konkretūs veiklios meilės ir gailestingumo darbų pavyzdžiai supurto ir kartu įkvepia. Pasidaro, švelniai tariant, truputį nepatogu „sėdėti ant savo sofos“.
Savanorystė – ne tik džiaugsmai
Pasaulio jaunimo dienos neapsieitų be savanorių pagalbos. Šiais metais Krokuvoje savanoriavo apie 19 tūkstančių jaunų žmonių ne tik iš Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Lietuvių savanorių buvo 25. Savanorė Miglė pasakojo: „Gražiausia buvo matyti žmonių vienybę ir jungiančią maldos galią, kai nesvarbu ar tu iš Azijos, ar Australijos, nesvarbu, ar esi it iš pieno plaukęs skandinavas, ar tamsus kaip naktis afrikietis, bet visi vienu balsu kalba „Tėve mūsų“. Dievo gailestingumo ženklas man – žmonių svetingumas, tautų vienybė ir atviros širdys.“ Miglė taip pat pasakoja ir apie išbandymus, su kuriais susidūrė savanoriai: „Komunikacijai išspręsti buvo sukurtas savanorių apps‘as, kurį buvo galima naudoti išmaniajame telefone. O jei neturi tokio telefono? Ar interneto? Man šios programėlės apskritai nepavyko parsiųsti. Pati buvau logistikos grupėje, net nežinojau, kas yra mano vadovas, ir nenutuokiau, kokios bus mano atsakomybės. Eidavome ir klausdavome organizatorių, kuo galime padėti, nes per savanorystes Lietuvoje esame taip pratę. Ir visuomet atsakymas tas pats – darbo nėra. Tuo tarpu savanoriai iš kitų grupių dirbdavo po 12 ir daugiau valandų per dieną. Turbūt tai labiausiai liūdino ir vargino visus savanorius – atsakomybės neapibrėžtumas, prasta komunikacija, aiškaus koordinatoriaus stoka ir gan kvailokai sudaryti darbo grafikai.“ Miglė taip pat pasakoja apie savaitę prieš PJD vykusius savanorių mokymus: „Jie vyko, bet vyko jie dvi dienas. Ir nesvarbu, kad atvažiavai tik trečiadienį ar vėliau, mokymai jau praėjo, negirdėjai tai negirdėjai. Mokymų vieta taip pat buvo labai įdomi. Visi savanoriai (išskyrus ispanakalbius) gyveno sporto komplekse, panašiai kaip Kauno sporto halė. Krepšinio aikštelės viduryje buvo sustatytos merginų dviaukštės lovos, o tribūnose – mokymai. Pamenu, prabundu nuo triukšmo, apsidairau, tribūnose pilna žmonių, policijos pareigūnas pasakoja apie saugumą.“ Tačiau pabaigoje Miglė nenusivilia: „Nepaisant visko, renginys pavyko išties puikiai, nes Dievo veikimo ir malonės neaptemdo jokie mūsų žmogiški netobulumai.“
Gailestingumas gali pakeisti valstybės ateitį
Galiausiai svarbiausia ne tai, kad Pasaulio jaunimo dienos įvyko. Svarbiausia – ką mes darysime dabar? Apie tai, kaip grįžę iš PJD gali įkvėpti visus Lietuvoje pasakoja Jovita: „Pabuvus PJD pradedi suvokti tikrąją gailestingumo galią, tą stiprią jėgą, kuri gali padaryti labai didelių darbų ir stipriai keisti ne tik žmonių, bet ir valstybių ateitį. Žinom, kad Lietuvoje yra daug problemų, kurias reikia spręsti: galybė vaikų globos namuose, alkoholizmas, skurdas, valdžios atitrūkimas nuo jos rinkėjų... Ir kai atrodo, kad negalime nieko pakeisti, nelabai tikime geresne ateitimi, štai čia grįžta žmogeliukai iš Krokuvos, užsidegę noru imtis gailestingumo darbų. Grįžta tie, kurie visiems įrodys, jog gailestingumo ir meilės darbai yra labai stipri jėga, ji gali pakeisti esamą situaciją, susidoroti su didžiausiomis problemomis. O svarbiausia, kad tai nėra hipiški pasvaičiojimai apie svajonių pasaulį. Tai yra realybė. Ją mums įrodė Jaunimo dienos. Dabar tik beliko ją parodyti kitiems!“
IEVA ŠIUGŽDIENIENĖ
