Lytiniai nusikaltimai prieš vaikus: ką turime žinoti? Ką turime daryti?

 

Seminaras Bažnyčios sielovados bendradarbiams apie nepilnamečių apsaugą

Birželio pradžioje Lietuvoje viešėjo kun. prof. Hansas Zollneris SJ, kuris drauge su prorektoriaus pareigomis Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete Romoje vadovauja ir šio universiteto Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centrui, o nuo 2014-ųjų yra Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys, skaitęs pranešimus bei vedęs mokymus daugelyje Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.

Birželio 3-iąją ir Lietuvos kunigams, seserims ir broliams vienuoliams, bažnytinių institucijų bei organizacijų, katalikiškų mokyklų darbuotojams kun. prof. Hansas Zollneris SJ skaitė pranešimus bei atsakė į klausimus apie nepilnamečių lytinį išnaudojimą.

Kaune vykusį seminarą surengė Lietuvos Vyskupų Konferencija, Lietuvos vyrų ir moterų vienuolijų vyresniųjų konferencijos, VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Renginys vyko Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, susirinko apie šimtas dalyvių (daugiausia vienuolių bei pasauliečių) iš įvairių Lietuvos vyskupijų.

Visą dieną trukusiame seminare Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolo tėvo Gintaro Vitkaus SJ pristatytas prof. Zollneris SJ perskaitė tris išsamius pranešimus, paremtus mokslinių tyrinėjimų duomenimis bei praktinėmis įžvalgomis, kaip kurti lytinių nusikaltimų prieš vaikus ir jaunimą prevenciją, kaip atpažinti šį blogį ir apsaugoti jaunus žmones nuo jo visoje visuomenėje, kartu ir Bažnyčioje, atsakė į gausius dalyvių klausimus.

Čia pateikiame trumpą seminaro apžvalgą.

Svarbiausia yra aukos

Nepilnamečių apsauga nuo lytinio išnaudojimo (arba prievartos – abu terminai iš esmės reiškia tą patį) yra itin skaudus, platus ir svarbus klausimas, tačiau jame, pasak svečio, visų pirma yra aukos. Būtent jos yra ir turi būti Bažnyčios širdyje. Šitai jis patvirtino pavyzdžiais.

2012 m. vasarį Romoje vykusioje konferencijoje tarp 120 vyskupų ir 35 generalinių vyresniųjų iš viso pasaulio pirma kalbėjusi buvo išnaudojimo auka – airė moteris, kuri, būdama dvylikos metų, patyrė Komuniją atnešdavusio ligoninės kapeliono prievartą. Šis liudijimas stipriai palietė Europos, Azijos, Afrikos ganytojus, jie buvo sukrėsti. Taip pat sukrėstas buvo ir popiežius Pranciškus, kuris 2014 m. liepos 7 d. kelias valandas asmeniškai kalbėjosi su šešiais prievartą patyrusiais asmenimis. Jis ir po metų teiravosi, kaip jie gyvena, bei liko nuolat su jais kančioje – Šventasis Tėvas paliudijo savo kambario maldos kampelyje saugojantis atviruką su Michelangelo „Pieta“, kurį jam padovanojo vokietis, sakydamas: „Tėve, aš neturėjau nieko, kas būtų buvęs mano kančioje, mano mirty. Motina Bažnyčia nepasiūlė jokios pagalbos. Aš buvau paliktas su savo skausmu ir savo vienišume.“

Seminare prof. Zollneris ne kartą pabrėžė besąlygišką dėmesį prievartos aukoms, tačiau sykiu bendrą atsakomybę – padaryti viską, kad užkirstume kelią, o tai reiškia – apie tai kalbėti ir daryti visa, kas nuo mūsų priklauso, kad vaikai būtų saugūs. Daug kas šiandien Bažnyčioje, pasak svečio, klausia: kada gi tai pasibaigs ir galėsime grįžti prie savo tarnystės? Tačiau tai šiandienis pašaukimas – daryti viską, kad „nepapiktintume mažutėlių“ (plg. Mk 9, 42), viską, ką galima, dėl pažeidžiamiausių, sužeistųjų, kad žmonės mažiau kentėtų. Tai sykiu klausimas pačiai Bažnyčiai – ar tai save sauganti pilis, ar karo lauko ligoninė?

Ką turime žinoti apie lytinį vaikų išnaudojimą?

Seminare jis apibrėžtas kaip lytinė elgsena, sykiu fizinis ir emocinis smurtas, kurių objektai yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai – berniukai ir mergaitės. Jis būna santykiuose su nepilnamečiais arba tarp pačių nepilnamečių. Iš visų lytinio išnaudojimo aukų 10–15 proc. yra vaikai (t. y. pedofilija griežtąja to žodžio prasme), o daugiausia, t. y. apie 90 proc. – paaugliai (kai lytinės prievartos objektas yra paaugliai – tai vadinama hebephilia, kuri savo ruožtu skiriama į ephebophilia, kai prievartos objektai yra paaugliai berniukai, ir partenophilia – kai paauglės mergaitės). Tikslių skaičių, pasak svečio, niekada neturėsime dėl aukų patiriamos gėdos (ypač dėl išnaudojimo, vykstančio šeimos aplinkoje).

Seminare minėta, jog celibatas, skirtingai nei bandoma sudaryti nuomonę viešojoje erdvėje, neprovokuoja lytinės prievartos (99 proc. prievartautojų negyvena celibate); tačiau jei celibatas išgyvenamas netinkamai, jis gali tapti šių nusikaltimų dingstimi.

Taip pat nėra duomenų, kad homoseksualumas turėtų tiesioginių sąsajų su prievarta, tačiau tam tikruose LGBT sluoksniuose yra didesnė nepilnamečių išnaudojimo rizika. Įtakingiausios JAV Psichiatrų asociacijos žodyne, kalbant apie pedofiliją, teigiama, kad yra 50 proc. didesnė tikimybė, jog homoseksualūs asmenys, naudoję prievartą prieš vaikus, tą prievartą pakartos.

Prof. Zollneris, be kita ko, pabrėžė visų moralinę atsakomybę už išnaudojimo nusikaltimus, atkreipė dėmesį į neteisingai suprantamą gailestingumą, dėl ko prievartautojai gali manipuliuoti, apkaltinti net pačias aukas; bendruomenių vadovai būna linkę tikėti prievartautojų gera valia, ir tai daugeliu atvejų nebus tiesa.

Bažnyčiai, vertinant šiuos nusikaltimus, tenka nagrinėti sąsajas tarp kanonų teisės ir civilinės teisės. Taip yra dėl to, kad kiekviena šalis turi skirtingą teisėtvarką (pvz., vienas tokių klausimų yra privalomas įpareigojimas pranešti policijai apie sužinotą prievartos atvejį; tokį griežtą įpareigojimą turi apie 10 proc. šalių, kai kur yra įpareigoti pranešti tik kai kurių profesijų (medicinos, socialiniai) darbuotojai; antai, jei Prancūzijos vyskupas sužino apie prievartą, yra įpareigotas pranešti policijai, o Vokietijoje – privalo informuoti tik bažnytinę vyresnybę; beje, neseniai Bundestage norėta tai padaryti privaloma ir Vokietijoje, tačiau tam pasipriešino... psichiatrai ir buvusios aukos, teigdami, kad tokiu atveju daugybė aukų nedrįs su niekuo apie tai kalbėtis, jeigu žinos, jog išklausęs žmogus privalės pranešti, o tai iš esmės reiškia paviešinti).

Bet kokiu atveju Bažnyčia yra išaiškinusi, kad visi katalikai turi paklusti savo šalies įstatymams ir atsakyti pagal jos civilinę ir baudžiamąją teisę. Pagal kanonų teisę, pasak svečio, žmonės, turintys nuolatinę proto negalią, traktuojami kaip nepilnamečiai ir prievarta prieš juos tapatinama su nusikaltimais nepilnamečiams. Be to, pabrėžta, jog lytinis išnaudojimas įeina į visą vaikų teisių pažeidimo ir apsaugos kontekstą.

Seminare apžvelgtas vaikų lytinio išnaudojimo paplitimas tarptautiniu mastu. Europos Sąjungoje vyksta kampanija „1 iš 5“, tai reiškia, jog tokią prievartą patiria apie 20 proc. vaikų. Vadinasi, ji gali vykti visose aplinkose, kur yra vaikų. Tokių pažeistųjų tik daugės ir su dabar į Europą atvykstančiais migrantais, kurių moterys bei vaikai dažniausiai jau būna patyrę lytinį išnaudojimą, ir yra didžiulė rizika, kad ta prievarta prieš juos bus panaudota ir čia. Kitose šalyse, kaip Indijoje, tai patiria apie 50 proc. jaunuolių, ir tai didžiuliai skaičiai, turint galvoje gyventojų skaičių.

Prof. Zollneris atkreipė dėmesį į vaikų pornografijos plitimą „antrajame, tamsiajame“ internete, kurio beveik neįmanoma susekti, tačiau kur gali visko nusipirkti. To daugėja ir įprastame internete, nors šitai daro itin neigiamą poveikį jaunimui. „Tai susiję su ateities visuomenės funkcionavimu. Čia gali labai pasitarnauti katalikiškos mokyklos, universitetai, idant jaunimas išmoktų tinkamai naudotis internetu, nenaršytų pornografinėse svetainėse. Jauname amžiuje tai padaro ilgalaikį poveikį supratimui, koks yra santykis tarp lyčių, lytiškumo suvokimui, netgi smegenų veiklai“, – sakė seminaro vedėjas.

Pasak jo, netikslu manyti, kad prievartautojai tyko vaikų tik gatvėse. Prievartos vietos dažnai būna šeima, artima aplinka (pvz., kaimynystė), su ugdymu susijusios institucijos (prievartautojai gali būti treneriai, mokytojai, auklėtojai, medikai, jaunimo grupių vadovai, dvasininkai). Be biologinių tėvų, senelių, netikrų brolių / seserų, dėdžių, tetų, penkis kartus didesnę išnaudojimo tikimybę kelia patėviai, kurie gali pasinaudoti partnerių vaikais (ypač vadinamosiose „skiautinėse“ šeimose, kai abu partneriai ateina į ne pirmą santuoką su savo ankstesnių santuokų vaikais). Visiems aišku, kuo tai gresia daugėjant skyrybų. Paminėta ir moterų (motinų) lytinė prievarta prieš vaikus (sūnus). Vis dėlto 90 proc. lytinių išnaudojimo atvejų dalyvauja vyrai.

Prof. Zollneris sakė, jog šią situaciją reikia pateikti įstatymų kūrėjams ugdant suvokimą, kad tvirta, darni šeima apsaugo nuo išnaudojimo. Tad geriausia prevencinė priemonė – palaikyti ir puoselėti darnias šeimas.

Išnaudojimo signalai ir padariniai

Prof. Zollneris pasakojo, jog Šv. Grigaliaus universiteto Vaikų apsaugos centre atliekami kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai, taikomi gilieji interviu su aukomis, ir atkreipė dėmesį į nevienodą aukų atsparumą. Pvz., vieni žmonės, palyginti nesunkiai nukentėję, toliau kenčia visą gyvenimą, o kiti, patyrę tikrą pragarą, išeina palyginti sveiki, ir tai sunku paaiškinti. Tačiau patirta trauma susilpnina visa, kas būna žmoguje pozityvu (charakteris, savigarba ir kt.).

Vienas atsparumo veiksnys – tai tikėjimas ir pasitikėjimas. Daugeliui žmonių pasitikėjimo šaltinis yra Dievas, jie labai pasitiki ir kunigais. Dėl to dvasininkų lytinio išnaudojimo patirtis tampa ypač traumuojanti, nes tas, kuris turėtų tarnauti pažeidžiamiausiems, tas, kuris įšventintas ir paskirtas skelbti Gerąją naujieną, žlugdo gyvenimus. Tokia žaizda itin gili.

Tam tikri ženklai gali byloti, kad vaikas ar jaunuolis išnaudojamas. Tai staiga pasikeitęs elgesys, šalinimasis kitų, jautri reakcija į fizinius prisilietimus, savęs žalojimas. Taip atsitinka ir, pvz., dėl skyrybų šeimoje, nelaimingo įsimylėjimo, hormonų pokyčių ir kt., tačiau tai gali ženklinti ir fizinę prievartą. Lytinė prievarta sukelia psichikos pažeidimų, emocinių sutrikimų, bandymų žudytis ir pan.

Tai gali paskatinti du kraštutinumus: visišką savo lytiškumo neigimą, nesaugumą santykiuose su kita lytimi arba visų gyvenimo sričių hiperseksualizavimą. Reakcija priklauso nuo raidos, santykio su prievartautoju, prievartos intensyvumo, trukmės, aplinkos paramos ir kt. Šios prievartos padariniai gali būti trumpalaikiai (sukelti stiprų stresą, šoką) ir ilgalaikiai – nuo sveikatos sutrikimų iki potrauminio streso sindromo, netgi raidos regreso, atsiskyrimo nuo bendraamžių, bėgimo iš namų. Vienaip tai paveikia vaikus, kitaip paauglius. Kai kuriems tai pavyksta nuslėpti.

Kokios Bažnyčios reakcijos ir klaidos?

Seminare neaplenktas toks skaudus klausimas, kaip Bažnyčios pamokos lytinės prievartos prieš vaikus srityje, – pasak kun. Zollnerio, sunkios pamokos, kai reikia ne gintis, bet pripažinti ir patvirtinti, kad darome viską, idant užkirstume kelią.

Ši tema nuo 1980-ųjų tapo plačiai svarstoma Bažnyčioje, kuri tam skiria ypatingą dėmesį. Buvo įkurta aukų asociacija, daug nuveikta vystant apsaugą, tačiau sykiu būta ir pavojaus atmesti, dangstyti. Kai kuriose šalyse daryta viskas, kas įmanoma, investuojama į prevenciją, kai kur tik išleistos gairės.

Normas, kaip reaguoti, išvardijo dar 2001 m. balandžio mėn. popiežiaus Jono Pauliaus II motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“, 2010 m. peržiūrėta popiežiaus Benedikto XVI; jis tais pačiais metais parašė šia tema laišką Airijos katalikams. 2011 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aplinkraščiu siekė padėti visų šalių Vyskupų Konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais, kai nepilnamečiai išnaudojami kunigų, kaip elgtis su aukomis, su prievartautojais, kaip dirbti prevenciškai ir t. t.

2012 m. vasario 6–9 d. Šv. Grigaliaus universitete vyko simpoziumas „Atsinaujinimo ir išgydymo link“. Jo tyrimų medžiaga 2013 m. sausio 30 d. buvo pristatyta popiežiui Benediktui XVI. 2014 m. gegužę–2015 m. vasarį įsteigta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija (jos nariai – įvairių šalių ir profesijų žmonės, o du komisijos nariai yra lytinės prievartos aukos). Ši komisija yra autonomiška, veikia kaip patariamasis balsas popiežiui Pranciškui, kaip gerinti atsaką į prievartą prieš vaikus.

Komisija nedirba su dabarties ar buvusiomis bylomis. Ji nagrinėja geriausias praktikas šioje srityje, vykdo švietėjišką veiklą (pvz., rengia studijų dienas pašvęstojo gyvenimo nariams, naujiems vyskupams). Šv. Grigaliaus universitete yra parengtas bei skaitomas viso semestro kursas šia tema. Beje, tikimasi, kad komisijos prašymu popiežius Pranciškus paskelbs Maldos už prievartos aukas dieną. Popiežius jau paskelbė ir apie vyskupų tiesioginę atsakomybę, jei jie tinkamai nespręs reikalų, susijusių su kunigų lytiniais nusikaltimais. Primintina, kad prievartos bylas nagrinėja Tikėjimo mokymo kongregacija (400–500 naujų kaltinimų per metus, tačiau teisinis kanoninis procesas užtrunka, trūksta kanonistų, besispecializuojančių baudžiamojoje teisėje).

Kaip pabrėžė svečias kunigas jėzuitas, dvasininkų lytinė prievarta prieš vaikus padaro žalą visai kunigijai – į visus žvelgiama kaip į galimus prievartautojus, dėl to kunigai dvasiškai traumuojami, menksta jų savivertė. Tarp įvardytų klaidų – prievartos aukų nesiklausymas, pasidavimas prievartautojų manipuliacijoms, neteisingai suprantamas atlaidumas, pavojaus signalų nepaisymas.

Nukentėjusiuosius labiausiai žeidžia, kai Bažnyčios ganytojų atsakymas būna biurokratinis. Tokių nusikaltimų galimybė bei žala gali būti nepakankamai vertinami, bandoma žalą sumažinti. Tiesa, kad didelio procento išnaudojimo gali ir nebūti, tačiau nėra šalies, kur to nebūtų visiškai. Prof. Zollneris pabrėžė nepakankamą žmogiškąjį seminaristų, vienuolių ugdymą, investavimą į tai (šiuo atžvilgiu kalbėta apie kai kuriuos dvasinių pašaukimų kandidatus, kurie kaip povandeniniai laivai įstoję sėkmingai „praplaukia“ visą formacijos laiką, gerai elgiasi, priima šventimus ar įžadus, po kurių „išnyra“ – pasijaučia saugūs; minėta ugdytojų atsakomybė „nerti kartu po vandeniu“ – giliai pažinti kandidatus ir „iškelti į paviršių“).

Seminare nemažai dėmesio skirta santykiams su žiniasklaida: koks turėtų būti komunikavimo planas šiai krizei suvaldyti? Svečias pasidalijo Miuncheno vyskupijos, kuria žurnalistai ypač domėjosi, nes iš jos yra kilęs Benediktas XVI, patirtimi. Čia vyskupai pasikvietė teisininkę protestantę, kuri peržiūrėjo beveik 70 metų laikotarpio kunigų bylas archyvuose. Vėliau kardinolas Reinhardas Marxas drauge su ja surengė spaudos konferenciją, sukėlusią didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą.

Teisininkė pasakė, kad per 65 metų laikotarpį rado 140 faktų apie kaltinimus kunigams. Kardinolas teigė, jog jam tai buvo sunkiausias tarnystės laikas. Žiniasklaida tuoj pasigavo skaičius: 140 atvejų vyskupijoje! Dvi valandas ši žinia buvo žiniasklaidos centre, bet jau vakarop ją visi pradėjo pamiršti, o Miuncheno vyskupijai nuo tada nebeteko susidurti su tokiais kaltinimais. Tai gera praktika, tačiau, pasak svečio, jai įgyvendinti reikia drąsos – atlaikyti žinią kelias valandas, kai ji atsiduria pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose.

Kalbėdamas apie dažnai pasitelkiamą Bažnyčios įvaizdžio, reputacijos menkinimo argumentą, tėvas jėzuitas sakė, jog mes asmeniškai išpažįstame savo kaltes eidami išpažinties, nuodėmingumo sąvoką taikome kalbėdami apie asmenį, tačiau negebame pripažinti kolektyvinės nuodėmės, tad dar turime investuoti ir į viešai išgyvenamos kaltės pripažinimą.

Rizikos faktoriai institucijose, šių atsakas

Kalbant apie šių nusikaltimų prevencijos kompleksiškumą, seminare buvo pabrėžtas ypatingas Bažnyčios, jos institucijų vaidmuo, kaip pavyzdys, kuriuo galėtų sekti ir visa visuomenė – imantis visų prevencinių priemonių, o prievartos faktų akivaizdoje reaguojant sąžiningai. „Galbūt Dievas mus patalpino į šią sunkią situaciją, kad mes, kaip Bažnyčia, imtumės iniciatyvos?“, – sakė prof. Zollneris.

Kaip blogybę jis apibūdino tai, jog sistemoms įprasta automatiškai ginti save, savo narius, ypač autoritetingus. Kiti rizikos faktoriai institucijoje – jų uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, netinkamai suprantamas kolegialumas, neaiškios profesinės ir asmeninės ribos (netgi charizminių lyderių elgesys gali būti piktnaudžiaujamas, kai jiems netaikoma jokia atsakomybė) ir kt.

Svečias pasidalijo mintimis, jog institucijoje turi būti paskirtas asmuo, į kurį kreipiamasi, jei kyla įtarimų. Patarta, kaip kalbėtis su nukentėjusiuoju – klausytis atviromis ausimis, akimis ir širdimi, su empatija, tampant jo sužeistumo dalimi. Klausantysis turi žinoti, ką darys su tuo, ką išgirdo, nes situacija yra itin subtili: mat reikia rūpintis nesukelti naujo traumavimo pavojaus, rūpintis aukos apsauga, o sykiu daryti viską, kas įmanoma, kad išnaudojimas būtų nutrauktas ir prievartautojas už tai atsakytų.

Vienas iš prevencijos būdų – skatinti kalbėti, pasisakyti dėl artimo kontakto, kurį aukos suvokė kaip blogį. Svečias pabrėžė, jog galima įvairiopa, kombinuota terapija prievartautojui, tačiau reikia tokio asmens bendradarbiavimo, tęstinio, ilgalaikio (5–10 metų) dvasinio palydėjimo po terapijos.

„Mums, dirbantiems su vaikais, reikia atrasti pusiausvyrą, vengti per didelio įsitempimo, isteriškų reakcijų. Prevenciniam darbui būtina įsisąmoninti šio išnaudojimo paplitimą, kad apie jį kalbėtume, kad tai nebebūtų tabu. Turime mokytis ir mokyti tuos, su kuriais dirbame. Tad kviečiam apie tai kalbėti, o ne neigti, siekti tokio sąmoningumo laipsnio, kad būtų užkirstas kelias galimai prievartai“, – sakė kun. prof. Hansas Zollneris SJ.

Parengė Dalė Gudžinskienė

Bažnyčios žinios Nr. 6 (432) 2016 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode