Vasara – pats medonešis, bičių darbo laikas, o kartu su jomis darbų sūkuryje sukasi ir bitininkai. Juk reikia sutvarkyti tai, ką bitelės sunešė, o ir pasirūpinti didžiųjų darbininkių gyvenimo sąlygomis, jų sveikata būtina. Kaip sako bitininkas Aldonis Eselinas, bitės, kaip ir bet koks kitas gyvas padaras, reikalauja dėmesio, su jomis reikia mokėti bendrauti ir bendradarbiauti, o ir pats bitininkas turi būti ne bet koks, nes ne kiekvienas gali su bitėmis bendrauti ir bendradarbiauti.
Paveldėjo iš tėvo
Pasak A. Eselino, jam bitininkystė, galima sakyti, įgimta užkoduota genuose: „Amžiną atilsį tėtis buvo bitininkas, tai nuo mažens, kiek prisimenu, bitės buvo namuose. Pradžioje vaikas būdamas ėjau tėvui padėti dėl įdomumo, kas kaip vyksta, paskui jau atsirado poreikis eiti kartu. Vyresnis būdamas vis labiau domėjausi, kas kaip ten vyksta, ir padėjimai rimtesni tapo. Paskui taip susidėliojo, kad, kai buvau vos 18 metų, tėtis mirė ir tas buvęs jo bitynas liko man. Nuo 18 m. dirbau savarankiškai.“
Pasak bitininko, daugiausia klausimų kilo, kai reikėjo pradėti pačiam savarankiškai ūkininkauti: „Kai eini kartu kaip pagalbininkas, atrodo, viskas aišku. Po tėčio mirties tas jausmas buvo dar kelerius metus, kad tėvas viską sutvarkys, ką būsiu ne taip padaręs. Reikėjo persiorientuoti, nes tas amžius 18 m. irgi dar atrodo, kad jau turėtum būti savarankiškas ir pats viską daryti, bet kai iš tikrųjų lieki savarankiškas, kyla daug klausimų ir tada pradedi ieškoti literatūros, atsakymų, bendrauti su kitais bitininkais. Aišku, tas pagrindas, suvokimas buvo, bet bičių gyvenimas iš tikrųjų labai sudėtingas, reikia perprasti jų elgseną ir išmokti su jomis bendrauti. Tai nėra taip paprasta, yra visokių niuansų.“
Įgėlė – pats kaltas
A. Eselinas tikino, jog ne bet kas gali su bitėmis bendrauti, bendradarbiauti su jomis, nes, kaip visi žinome, jos turi geluonį ir gali bet kokiu atveju įgelti: „Yra toks iš senovės posakis ir tėvas sakydavo, kad bitė yra toks vabzdys, kuris pats neskrenda ir neieško tavęs, kad įgeltų. Jeigu bitė tau įgėlė, reiškia, tu pats esi kaltas. Reiškia, kažką ne taip padarei. Jeigu prie avilio atliekant kažkokius apžiūros darbus, medų imant ar kažką kitką dirbant tau įgėlė į ranką, reiškia, tu pats kaltas, kažką prispaudei ar atėjai su pašaliniais kvapais, rankų tinkamai nenusiplovęs, nes bitės labai jautrios, pavyzdžiui, kaimynei papasakok, kad tu pats kaltas, kad bitė įgėlė, ji sakys, kuo aš kalta, kad, kai ravėjau daržą, ji man įsivėlė į plaukus ir įgėlė, ką aš jai blogo padariau? Paprasčiausiai, pasitaikei ant kelio, kur ji skrido radusi medingus augalus, grįždama jau prisigėrusi nektaro, pavargusi sunkų nešulį nešdama, dar atsitrenkė į kažką, tas ją sudirgina ir ji įgelia. Dar vienas dalykas yra, visiems tą patį sakau,visiems patariu, kad prie bičių neitų vienplaukiai. Žmogaus plaukai išskiria biolauką, kuris dirgina bičių biolauką. Pirmiausia, kur bitės gelia, tai įsivėlusios į plaukus. Vyrams reikia užsidėti kepurę, moterims apsigobti skarele ar dar kuo nors prisidengti plaukus.“
Svarbu – charakteris
Pašnekovo teigimu, norint su bitėmis sėkmingai susibendrauti, pirmiausia reikia žinoti, kas jas erzina, kas patinka, nepatinka: „Yra įvairūs dirgikliai, kvapai, tačiau pats svarbiausias dalykas yra paties bitininko, paties žmogaus charakteris, elgsena. Pas bites negali eiti supykęs, negali daryti staigių judesių, turi būti ramus, nuoseklus, nes, jeigu pradėsi blaškytis prie jų, tai suerzinsi ir bendravimas baigsis bėgimu iš bityno. Bitės turi instinktą, jeigu jos pajaučia bičių nuodų kvapą, jeigu viena įgėlė ir kita yra netoliese, jai iškart suveikia instinktas, kad reikia gintis, kad yra pavojus. Bitei įgėlus, jeigu kažkur netoli avilio, iškart reikia stengtis panaikinti tą nuodų kvapą. Apžiūrint avilį su dūmine, su tuo dūliu, papūsti tą vietą, kad nesklistų nuodų kvapas, nes nieko nedarant šalia to vieno įgėlimo atsiras ir penki, ir dešimt, ir dar daugiau. Bitės savaime nepuola, bet atsiradus tam tikroms sąlygoms, gelia.“
Užsiminus apie dūminę, arba dūlį, A. Eselinas paaiškino, jog tas dūmų pūtimas atėjęs iš senovės, kai dar nebuvo avilių, žmogus nebuvo prisijaukinęs bičių. Tada jos gyveno drevėse ir iš tų laikų išlikęs instinktas, kad, kai žaibas trenkdavo į drevę ir ta drevė, bičių namai, užsidegdavo, jos tada pajusdavo dūmų kvapą, puldavo prisigerti medaus, kadangi tai pavojus, reikia bėgti iš namų ir kaip žmonės, kai vežė į Sibirą, griebė, kas papuola, taip ir bitės puola griebti savo sukurtą produktą: medų, dar žiedadulkes: „Pajautusios dūmų kvapą, jos įsivaizduoja pavojų, prisigeria medaus, o prisigėrusios, kaip ir žmogus prisigėręs privalgęs, pasidaro apsunkęs, apatiškas, nejudrus, taip ir bitės nuo medaus pasidaro apatiškos, nejudrios, mažiau agresyvios, tada su jomis lengviau tvarkytis.“
Pasak bitininko, bičių piktumas priklauso nuo veislės, nuo rasės, atrodo, tame pačiame bityne, tačiau viena šeima būna visai nepikta, o kita gerokai piktesnė. Prie tos nepiktos gali eiti atsipalaidavęs, o su ta pikta turi stengtis nedaryti staigių judesių, elgtis ramiai, atsargiai, kad nesuerzintum.
Rūpesčiai rūpestėliai...
Apie gegužės pabaigą–birželio pradžią, kai baigiasi pavasarinis žydėjimas, pavasarinis medonešis, baigia žydėti žieminis rapsas, kaip pasakojo pašnekovas, prasideda tuščias laikas, nėra gamtoje natūraliai žydinčių augalų, o bičių šeimos gan stipriai paaugusios, išsiplėtusios, sustiprėjusios, tada atsiranda tokios sąlygos, kad jos nebeturi ką veikti, tada auginasi antrą motinėlę ir atlieka natūralų dauginimąsi, pradeda spiesti. Bitininkų viena iš užduočių yra reguliuoti, kad jos nespiestų, nes spietimas bitininkui atneša nuostolių.
Dar vienas rūpestis, pasak A. Eselino, bičių ligos. „Bitė – gyvas padarėlis, kurį irgi puola visokios negandos kaip ir kiekvieną gyvą padarą. Kaip žmonės, kaip gyvuliai serga, taip ir bitės serga. Pagrindinė bitininkų užduotis – tinkamai jas prižiūrėti, laiku gydyti, apsaugoti nuo ligų, bet atsiranda vis naujų ligų, ir vaistai per keletą metų, pavyzdžiui, gydant nuo varozės erkės, turi būti keičiami, nes erkės jiems, įgyja imunitetą, – pasakojo bitininkas. – Erkės alina šeimas, todėl jos gali susirgti dar ir kitomis ligomis. Bitininkui reikia domėtis visomis šitomis ligomis, kaip jų išvengti, o susirgus kaip jas tinkamai gydyti. Stengiamasi gydyti kiek įmanoma natūraliomis priemonėmis, tačiau atsiranda vis naujų ligų, ateinančių iš užsienio, pavojus.“
Ūkis mėgėjiškas
A. Eselinas prisipažino, jog savo bityne dabar turi 20 šeimų. Pasak jo, tai nėra profesionalus ūkis, bet jau nebėra pomėgis: „Iki 10 šeimų gali tvarkytis pažaisdamas, bet jei daugiau, tai jau darbas. Dirbant valstybinėje tarnyboje vasarą savaitgaliai parduoti bitėms. Dar būna kad visą savaitę gražus oras, o savaitgalį lyja ar vėjuota, ar dar koks netinkamas oras. Būna skaudu, nes lauki savaitgalio, kad galėtum susitvarkyti.“
Paklaustas, ar sulaukia pagalbos, bitininkas prisipažino, jog iš šono tikrai nėra pagalbos, nes ne bet kas gali eiti prie bičių. Šeimos nariai prikimba, bet tada, kada reikia pagalbos, kai yra didieji darbai. Pasak jo, bitininkai stengiasi modernizuoti savo ūkius, kad kuo mažiau pagalbos reikėtų: „Bitininkauju tuose vadinamuose standartiniuose aviliuose, o profesionalai daugelis perėję prie daugiaaukščių avilių. Standartiniuose daugiau rankų darbo, reikia kiekvieną rėmelį kilnoti,nukrėsti bites nudūmijus. Reikia atakiuoti, tai irgi nemažas rankų darbas. Prieš metus pasinaudojus Europos Sąjungos parama pavyko nusipirkti elektrines atakiavimo stakles, kuriomis atakiavimas palengvėja, bet lieka dar ir rankų darbo. Turėdamas šiuolaikinį medsukį užprogramuoji, jau gali vienas darbuotis. Šeimos nariams irgi visokių reikalų. Kol vaikai esam, viskas įdomu, bet iki tam tikro amžiaus. Kol kas nėra kas sektų pėdomis. Neaišku, kaip bus su mažąja.“
Padeda išlikti sveikiems
Pasak bitininko, pagrindinis bičių produktas yra medus. Nors pagal vertę jis pats prasčiausias kaip šiaudai ar ražienos, bet jo gausiausiai prinešama, paprasčiausia paimti. Kitas produktas – bičių duonelė –žiedadulkės, apdorotos bičių suneštuose koriuose, paskui iš ten išimamos ir sudžiovinamos. Labai teigiamas dalykas žmogaus sveikatai, imuniteto stiprinimui. Taip pat bitės gamina vašką, iš kurio keletą metų, kiek atlieka, lieja žvakes, kurios populiarios prieš Kalėdas, Naujuosius metus, dar šiek tiek prieš Velykas. Bičių pikis – dezinfekcinė medžiaga, jo spiritinis tirpalas padeda gydyti įbrėžimus ar spuogus, kitokias žaizdas. visi puikiai žino, ar įbrėžimas ar koks spuogelis, reikia patepti bičių piki spirtiniu tirpalu.
A. Eselinas prisipažino bičių nuodų nerenkantis, tik kiek gauna natūraliai, nes be įgėlimų nė vienas bitininkas neapsieina. Bičių pienelį sudėtinga surinkti, bet dar sudėtingiau jį išsaugoti, kad nesurūgtų, tad šeimoje naudojami pagrindiniai: medus, bičių duonelė, bičių pikis ir vaškas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
