Kodėl turime pirmąją netikinčią kartą? Interviu su teologu Armando Matteo

 

Spalio 3–28 dienomis Vatikane vyksta viso pasaulio vyskupų ir jiems talkinančių kunigų bei pasauliečių susitikimas. Dėmesio centre – jaunimas, ir gal jaunam žmogui svarbiausias – pašaukimo klausimas.

Dar tik prasidedant Sinodui italų portalas „Vatican insider“ publikavo Iacopo Scaramuzzi interviu su teologu Armando Matteo, kuris savo knygose nebijo provokuoti skaitytojų, kritiškai vertindamas ypač vyresniosios kartos laikyseną naujos kartos atžvilgiu. Jaunimas nebetiki, o Bažnyčia ir toliau užsiima viskuo, tik ne deramu tikėjimo perdavimu – tvirtina pašnekovas. Būtina rimčiau dirbti su suaugusiaisiais, kurie savo abejingumu tikėjimui atkirto jaunąją kartą nuo tikėjimo šaltinių.

Kun. Armando Matteo yra Romos popiežiškojo Urbono universiteto (Pontificia Università Urbaniana) fundamentinės teologijos profesorius. Jo teigimu, dabartinė tikėjimo krizė kyla ne dėl skandalų Bažnyčioje. Viską lemia negebėjimas atsakyti į klausimą, kodėl likti krikščioniu, jei jau nebesi vaikas. Šis Sinodas yra svarbesnis už visus ligšiolinius, tvirtina autorius, nes, „jei Bažnyčia nesugebės užmegzti santykių su jaunimu, jai gresia griūtis“.

Ką, Jūsų manymu, jaunimas turi pasakyti Bažnyčiai, o Bažnyčia savo ruožtu – naujajai kartai?

Jaunimas siunčia labai aiškią žinią: mums sunku suderinti savo augimą, kelionę į suaugusiųjų amžiaus tarpsnį ir religinę patirtį. Ryškus labai stiprus nesidomėjimas krikščioniškąja patirtimi.

Taip pat iškyla ir pagalbos prašymas: mūsų visuomenė linkusi išstumti jaunus žmones į paribius, o jie prašo pagalbos, norėdami suprasti, kaip krikščionių religija gali pasitarnauti suaugusiųjų gyvenimui.

Savo ruožtu, jei Bažnyčia nesugebės užmegzti santykių su jaunimu, jai gresia griūtis. Mažėja pašaukimų, daugybė žmonių nusprendžia tuoktis be religinių apeigų, mūsų bendruomenėms stinga jaunatviškos dvasios, entuziazmo.

Manau, kad popiežiaus Pranciškaus siekis yra užmegzti pokalbį ir klausytis. Bažnyčia taip elgiasi pirmą kartą.

Pridurčiau dar, kad labai nedaug kas Bažnyčioje suprato, jog šis Sinodas yra fundamentalus, svarbesnis už anksčiau vykusiuosius. Ant kortos pastatytas ištisų kartų interesas, nekalbant jau apie pačios Bažnyčios likimą. Jaunimo tema liečia visus.

Ar galėtume teigti, kad, imdamasis jaunimo klausimo, popiežius Pranciškus turi dar vieną galimybę parodyti, jaunimo požiūriu, Bažnyčios reformos būtinybę?

Faktas, kad šiandien jauniems žmonėms sunku tikėti, mums sako, jog visa, ką darome, visa jaunimo sielovada, nesugeba pagimdyti naujų tikinčiųjų, ir tai pakerta Bažnyčios motiniškumo bruožą. O tai rūpi popiežiui Pranciškui. Todėl, kad gimtų nauji tikintieji, popiežius ragina imtis misionieriškos Bažnyčios reformos.

Jei Bažnyčia turi būti vieta, kur žmonės sutinka Jėzų ir patiria gyvenimo pilnatvę, tai daugiau nebevyksta, ir jaunimo pasaulis labai stipriai mums tai atspindi.

Tyrimai šia tema kalba labai aiškiai. Naujausia studija, kurią vasaros pradžioje paskelbė „Istituto Toniolo“, nustatė, kad Italijoje tikrai labai daug jaunų žmonių ramiai sau gyventų be religijos. Darbinis Sinodo dokumentas taip pat tai pabrėžė, jog dauguma žmonių išmoksta gyventi be Dievo ir be Bažnyčios ne todėl, kad neturi progų jos sutikti, o todėl, jog dabartinis Jėzaus ir tikėjimo patirties perteikimas nesužadina tikro naujųjų kartų susidomėjimo. Tokia situacija, be abejo, reikalauja pokyčių.

Įdomu tai, kad bažnytinė terpė, kurią galėtume apibūdinti kaip fundamentalistinę, kuri pristato katalikybę, ganėtinai nutolusią nuo Vatikano II susirinkimo dvasios, pateikia pabrėžtinai identitarinį tikėjimą, atrodo ganėtinai patraukli net ir jaunimui...

Zygmuntas Baumanas įvardino šį keistą paradoksą, šią tikslų heterogenezę: takusis mąstymas sužadina „gabius patarėjus“, kraštutinai stabilius, granitinius atskaitos taškus. Tam tikros rūšies fundamentalizmas yra savotiškas šiuolaikinės kultūros produktas. Pasirinkimų gausa, faktas, kad kiekvienas subjektas privalo atsakyti už save, nes bendros moralės nebėra, dalį žmonių skatina vėl pasikliauti tomis kultūrinėmis, politinėmis, net ir religinėmis tradicijomis, kurios prisistato kaip stipriausios, aiškiausios.

Be abejo, tokios superaiškios ir superatskirtos idėjos yra savotiškai patrauklios, tačiau nemanau, kad jos yra geriausias atsakas dar ir todėl, kad sukietėjimo laikysena visada yra trumpalaikė strategija, ir žmonių rūšis taip nesielgia. Epochiniai virsmai yra skausmingi, tačiau visada egzistuoja ir gebėjimas prisitaikyti.

Krikščionybė pagal savo geriausią tradiciją gyvena sekdama įsikūnijimo logika, tad nebijo suabejoti šiuo Bažnyčios modeliu, pateikti Evangeliją, švęsti sakramentus, nuolat įsiklausydama į Evangelijos žodį, bet ir į žmonių istoriją.

Man atrodo, jog kaip tik tam kviečia popiežius Pranciškus, kai ragina klausytis vargšų, kad, pavyzdžiui, gali būti antrą santuoką sudariusieji, bet ir tai, ką neseniai pasakė kardinolas Gualtiero Bassetti, ir jaunimo pasaulis.

Apsiprantam gyventi su tuo, ką turim.

Subtilus momentas yra tai, kad bažnytinė bendruomenė sunkiai prisiderina prie popiežiaus Pranciškaus kvietimo misionieriškam 'išėjimui'. Galimai situaciją apsunkina ilgaamžiškumas, kuriuo pasižymi Vakarų visuomenės, todėl bendruomenės niekada nėra visiškai tuščios, ir, taip sakant, mums sunku pajusti, kad jaunimo išties trūksta. Apsiprantam gyventi su tuo, ką turim.

Kalbėdamas paruošiamojo Sinodo metu, popiežius puikiai parinko žodžius, kalbėdamas su jaunimu: esame čia ne todėl, kad norime bet kuria kaina pritraukti jaunimą, bet todėl, kad žinome, jog bendruomenė be jaunimo yra nepilna, mums trūksta dalies prieigos prie dieviško slėpinio.

Kiekvienas pokytis, kiekviena reforma sukelia kokį nors skausmą, ir negalime galvoti, kad sugebėsime sukurti išties misijų Bažnyčią, neperėję per mirties ir prisikėlimo virsmą. Kaip sako Benedetto Croce, reikia leisti mirti tam, kas mirę, ir skatinti tai, kas gyva. Krikščionybė, kurią paveldėjome, trumpai sakant, nėra vienintelė galima: tai viena iš galimybių, susiformavusi įsiklausant į kitos epochos poreikius, tačiau šiandien nebeveikia.

Paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus aiškiai sako: jaunimo sielovada nėra sėkminga todėl, kad vyksta daugybė pokyčių. Tai nėra problema, problema kyla tada, kai pristinga noro keistis.

Savo knygoje „Pirmoji netikinti karta“ teigiate, kad reforma įvyksta tuomet, kai Bažnyčia „ima laikytis dietos“ ir permąsto net ir „išganymo geografiją“: ar galite mums tai paaiškinti?

Mes ateiname iš kultūros, kurioje religinis elementas ne vien egzistavo, bet ir buvo skatinamas tiek šeimoje, tiek ir socialinėje dinamikoje. Tai leido Bažnyčiai užsiimti daugybe kitų dalykų. Bažnyčia rūpinosi mokyklomis, ligoninėmis, politiniu ugdymu, teatru: nėra beveik jokios žmogiškos veiklos srities, kuria Bažnyčia nebūtų užsiėmusi. Ir visada galėjo gimdymą tikėjimui deleguoti šeimoms, mamoms ir močiutėms, mokykloms, pačiam kultūriniam kontekstui.

Šiandien turime grandiozinį bažnytinį korpusą, kiekviena parapija užsiima daugybe dalykų, tačiau jai vis sunkiau atlikti tai, ką turėtų, tai yra gimdyti naujus Kristų tikinčiuosius.

Šiandien turime grandiozinį bažnytinį korpusą, kiekviena parapija užsiima daugybe dalykų, tačiau jai vis sunkiau atlikti tai, ką turėtų, tai yra gimdyti naujus Kristų tikinčiuosius. Šiandien esame liudininkai to, ką aš vadinu namų krikščionybės užtemimu: namuose meldžiamasi labai mažai, Evangelija nėra skaitoma, suaugusiųjų širdys pasisuko daugybės kitų pakrančių link. Tam reikia labiau įsipareigoti ir energiją sutelkti į tikėjimo ugdymą, permąstyti iniciacijos į tikėjimą procesus, imtis to kur kas rimčiau.

Tas pat pasakytina apie geografiją: kai Italijoje, Europoje, žmogus buvo naturaliter cristiano, bet kuris kvartalas, bet kuris mažas kalnų kaimelis turėjo savo parapiją. Šiandien tai nėra įmanoma, išgyvename naujus urbanizacijos reiškinius, dera susivokti, kad kunigų arba sumažėjo, arba jie paseno. Šiandien bažnytinės jėgos be galo plačiai išblaškytos, susijusios su pasauliu, kuris nebėra tas pats, kuriame jos gimė.

Jei prioritetinis tikslas – padėti suaugusiesiems atgauti susidomėjimą religija, derėtų naujai nubraižyti ir krikščioniškų arealų geografiją. Tai taip pat labai sunku.

Popiežius Pranciškus prašė italų vyskupų permąstyti Italijos vyskupijų, vadinasi, ir vyskupijų įstaigų, parapijų skaičių... Žinome, kad šis prašymas susidūrė su pasipriešinimu. Neišvengiamai kiekvienas pokytis sukelia skausmo. Tačiau būtina permąstyti Bažnyčią jau nebe „lietaus“ principu, kaip yra dabar, o kaip priemonę šiam pirminiam tikslui pasiekti – skatinti tikėjimą.

Ar gali vyskupai per tris Sinodo savaites išspręsti tokias dideles, epochosines problemas? Neseniai pasirodė dar viena Jūsų knyga, „Tutti giovani, nessun giovane“ („Visi jauni, nei vieno jauno žmogaus“, Piemme), kurioje atskleidžiate kaip „sunku būti jaunam“. Ką turite omenyje?

Sinodas galėtų būti puiki proga nustatyti keletą riboženklių, pamėginti susitarti dėl bendros diagnozės. Svarbiausia, kad jaunajai pasaulio daliai, tiek Vakaruose, tiek ir kitur, yra sunku išgyventi savo amžių. Jie turėtų paveldėti pasaulį didžiausio pajėgumo amžiuje, kad jį tobulintų, tuo tarpu susiduria su suaugusiųjų karta, kuri viską laiko savo rankose, o jaunimui nuolat kartoja: „Mums jūsų nereikia, norime likti jauni mes.“

Tai sužadina pasitikėjimo paralyžių. Suaugusieji, kurie turėtų būti tie, kurie plukdo jaunimą gyvenimo link, išties apriboja, gesina aistras. Juntamas didžiulis nepasitenkinimas, jaunimo teisingumo šauksmas, nes, kai suaugusieji nesielgia kaip suaugę, jaunimas negali būti jaunas.

Tad Sinodas pirmiausia galėtų pasitarnauti tam, kad atkreiptų dėmesį, jog mes, suaugusieji, esame problema, o jaunimas yra resursai.

Antra, reikia kur kas rimčiau dirbti su suaugusiaisiais. Derėtų pradėti antrojo amžiaus tarpsnio sielovadą, nes suaugusieji, kurie gyvena „jaunystės religija“, nutraukia tikėjimo perdavimą.

Neįmanoma kalbėti apie jaunimą pametant iš akių faktą, kad jie stebi suaugusiuosius, ir neklausiant savęs, kaip gyvena suaugusieji ir kaip perteikia tikėjimą.

Neįmanoma kalbėti apie jaunimą pametant iš akių faktą, kad jie stebi suaugusiuosius, ir neklausiant savęs, kaip gyvena suaugusieji ir kaip perteikia tikėjimą.

Trečia, vadovaujantis popiežiaus Pranciškaus „Gaudete et exsultate“, reikia atkurti džiugią tikėjimo dimensiją: tikime, kad džiugiau eitume per savo žmogiškąjį gyvenimą, einame į Mišias tam, kad patirtume šventę ir džiaugsmą.

Paskutinėje savo knygoje, kaip paskutinis, provokuoju sakydamas, kad Sinodas galėtų būti vieta, iš kurios Bažnyčia išeitų gal su kiek keistoku pasiūlymu: liautis vadinti jaunais žmones, turinčius daugiau nei 30 metų. Šį lingvistinį apsivalymą galėtų lydėti protinis apsivalymas, padėsiantis atkurti kartų seką. Kartos yra jauni ir suaugusieji, o suaugusieji padeda jauniems užimti jiems deramą vietą, paveldėti pasaulį.

Jaunimo sinodas vyksta tuo metu, kai Bažnyčia pati yra krečiama naujų lytinio piktnaudžiavimo faktų pasirodymu: ar tai atstumia jaunimą nuo Bažnyčios?

Jaunimo santykis su Bažnyčia yra vienintelis tikras klausimas, kuris iškyla, todėl šis Sinodas, nors ir vyksta ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, dėl skandalų išnirimo į paviršių ir stipraus susiskaldymo Bažnyčioje bet kuriuo atveju yra didžiulis palaiminimas. Tikriausiai jis bus labiau proceso išjudinimas, o ne galutinis žodis. Bet kuriuo atveju jo nedaryti būtų prarastas šansas.

Dera pridurti, kad dar gerokai iki šių skandalų nedaug kas degė entuziazmu dėl šio Sinodo, net ir žiniasklaida neatrodė labai dėmesinga... nes gyvename visuomenėje, kuri daug kalba apie jaunimą vien tam, kad juos pašalintų.

Be galo platus spektras suaugusių žmonių, kurie savo širdis užpildė daugybe dalykų, tačiau išmetė Dievą, Bažnyčią, maldą, Jėzų Kristų, todėl ugdydami nepaliudijo, kodėl verta likti krikščioniu, kai liaujiesi būti vaiku.

Žinoma, skandalai nepadeda, svarbiausia jaunimo dorybė šiandien yra autentiškumas ir aišku, kad ten, kur išnyra dėmės, jie nusivilia. Jaunimas šiuos faktus iškart pastebi ir reaguoja alergiškai, su pasibjaurėjimu. Tačiau būtina pridurti, kad bent jau Europoje, problemiškiausias dalykas, dėl kurio neįsižiebia tikras jaunų žmonių susidomėjimas Bažnyčios ir tikėjimo dalykais, nėra skandalai.

Manau, kad esminis punktas ir toliau lieka faktas, jog yra be galo platus spektras suaugusių žmonių, kurie savo širdis užpildė daugybe dalykų, tačiau išmetė Dievą, Bažnyčią, maldą, Jėzų Kristų, todėl ugdydami nepaliudijo, kodėl verta likti krikščioniu, kai liaujiesi būti vaiku. Mano galva, tai yra tikrasis klausimas.

Pagal publikaciją „Vatican insider“ parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode