Psichologas A.Petronis: „Valstybė imasi reguliuoti šeimų gyvenimą ten, kur šeimos galėtų spręsti pačios“

 

Į vaikų priežiūrą įsitraukiant vis daugiau tėčių, atsiranda pusiausvyra šeimoje ir visuomenėje: moterys gali labiau atsiskleisti profesinėje karjeroje, o vyrai atranda bendravimo su savo atžalomis džiaugsmą. Europos Sąjungoje jau nebe pirmi metai diskutuojama apie neperleidžiamos tėvystės atostogas, kurios būtų suteikiamos šeimai susilaukus kūdikio. Diskusijos prasideda ir Lietuvoje. Kol kas į vienus vartus: rugsėjo mėnesį vykusioje konferencijoje Seime, kurioje buvo pristatyta geroji Švedijos ir Islandijos patirtis, niekas nesiginčijo dėl tokių atostogų būtinybės. Kalbėta tik apie atostogų trukmę (kol kas Lietuvoje numatomi 2 mėnesiai) ir galimybę neuždėti išmokoms SODROS lubų. Ministras L. Kukuraitis akcentavo, kad dabartinių atostogų (12 ir 24 mėnesių) trukmė išliks, tačiau išeitų, kad, tėčiui nepasinaudojus neperleidžiamos tėvystės atostogomis, kūdikio priežiūros atostogų trukmė mažėtų.

Apie tai, ar tokia direktyva nepažeistų šeimų teisės rinktis pačioms, kaip jos norėtų auginti savo vaikus, kalbamės su Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktoriumi psichologu, psichoterapeutu Algirdu PETRONIU.

Kokia psichologų nuomonė apie tai, kad dalis vaiko priežiūros atostogų privaloma tvarka būtų perleista tėčiui? Kaip tai atsilieptų šeimoms?

Visos iniciatyvos, kurių rūpestis yra dėl šeimos, turi gerų tikslų. Tokio projekto iniciatoriai siūlo po du mėnesius tėvystės ir motinystės atostogų skirti mamai ir du tėčiui, o likusias jie patys paskirstys tarpusavyje taip, kaip norės. Faktiškai daugeliu atvejų mama bus su vaiku trumpiau, o dalį atostogų paims (arba nepaims) tėtis. Taigi vaiko tėvai nebegalės patys nuspręsti, kaip jie dėlios savo atostogas, tai už juos spręs kiti. Koks to tikslas? Kad tėtis daugiau būtų su vaiku – vaikams reikia tėčių. Lietuvoje tėčiai naudojasi vieno mėnesio atostogomis, ir tai didelė parama mamai. Tačiau, kalbant apie neperleidžiamos tėvystės atostogas, iškyla klausimų. Valstybė imasi reguliuoti šeimų gyvenimą toje srityje, kurioje šeimos galėtų spręsti pačios. Kam reikalingas toks reguliavimas? Galima ironizuoti, kad valstybė geriau žino, kaip žmonėms gyventi, ką jie gali rinktis.

Neperleidžiamų atostogų entuziastų argumentai tokie, kad yra nusistovėjusi tendencija, jog mamos ima atostogas, nuo to nukenčia atostogas imančios moterys, kurios praranda pajamas, karjeros galimybes, didesnes pensijas, tad kodėl būtent jos turi aukotis? Sutuoktinių lygiavertiškumas yra labai svarbus santykių šeimoje principas. Bažnyčioje sutuoktiniai prisiekia abu tą patį, ir tai yra simbolinė lygiavertiškumo išraiška. Abu gali ir nuskusti bulves, ir žuvytes pašerti. Bet, viską vertindami tik sutuoktinių lygiavertiškumo matu, pamirštame vaiką, kuris yra trečiasis tos situacijos dalyvis – beje, labiausiai nuo kitų priklausomas ir mažiausiai galintis išreikšti savo interesus. Vaiko interesai neturi būti pamirštami, kai sprendžiami šie klausimai. Kūdikiui reikia vieno pagrindinio pastovaus žmogaus, kuris juo rūpintųsi bent iki vienų metų, jam reikia galimybės bręsti savo tempu, be didelių perversmų ir frustracijų, patirti adekvatų rūpestį bei gauti mamos pieno.

Ar tėtis vaikui mažiau svarbus už mamą?

Aišku, kad vaikui svarbu būti ir su tėčiu, ir su mama, tačiau šiuo atveju kalbame apie labai mažą vaiką, iki metų amžiaus. Tik gimęs kūdikis jau pirmosiomis sekundėmis kuria labai artimą ryšį su mama, kuri yra geriausiai jam pažįstamas žmogus, prie kurios jis prisiriša vos gimęs. Dar prieš gimdamas jis pažįsta mamos balsą, intonacijas. Prancūzijoje atlikti tyrimai rodo, kad vaikas dar iki gimimo kitaip reaguoja, jei mama pradeda kalbėti užsienio kalba. Galima sakyti, kad vaikas gimsta jau pažinodamas mamą, tada iškart prie jos prisiriša, o vėliau palaipsniui nuo jos atsiskiria, kurdamas savo santykių tinklą. Tai lėtas procesas, turintis savo etapus. To ryšio pagrindu formuojasi jo asmenybė, gebėjimas kurti kitus santykius, šį prieraišumą sąlygoja ir biologiniai mechanizmai, tad rekomendacijos pirmosiomis minutėmis po gimimo padėti vaiką ant mamos krūtinės yra svarbios kūdikio ir mamos ryšiui. Kaip minėjau, augdamas vaikas palaipsniui atsiskiria nuo mamos, tačiau šį atsiskyrimą ir iššūkius gali priimti tik labai palengva, pagal savo brandumo lygį.

Panašu, kad projekto iniciatoriai turi gerų intencijų, bet įtarimą kelia būdai, kuriais to siekiama. 

Augantis vaikas turi dviejų rūšių svarbias patirtis: poreikių patenkinimą ir iššūkius (pasak psichologų, poreikių frustraciją), kai tie poreikiai nepatenkinami. Ypač svarbu, kad tie iššūkiai būtų tinkami jo amžiui. Tarkime, dviejų mėnesių vaikelio mama turi grįžti į darbą ir kūdikį toliau prižiūri viena kitą keičiančios auklės. Tokia situacija vargu ar atitinka vaiko poreikį turėti pastovų žmogų, prie kurio jis yra prisirišęs. Suprantu, kad žmonėms tenka daryti sunkius pasirinkimus, gyvenime būna įvairių aplinkybių, ir kartais nėra iš ko rinktis. Bet priimant tokius sprendimus visada vertėtų pasidomėti ankstyvuoju vaiko amžiaus tarpsniu. To pirmojo tarpsnio metu formuojasi vaiko asmenybė, dedami jos pagrindai, gebėjimas kurti ryšį. D. W. Winnicottas, psichoanalitikas, daug rašęs apie ankstyvąjį amžiaus tarpsnį, vaiko ir mamos ryšį, siūlo, esant galimybei, nekeisti gyvenamosios vietos pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaikui tai didelis pokytis, kone revoliucija, prilygstanti mūsų išvykimui gyventi į užsienį. Vaikai lankstūs, atsparūs, jie prie visko prisitaiko, bet buvimo su mama pirmaisiais gyvenimo metais jiems neatstos jokie geriausi barškučiai...

Būna įvairių sprendimų, įvairių istorijų, bet reikia žiūrėti ir vaiko interesų, o ne vien egocentriškai ginčytis, kuris iš mūsų lygesnis.

Dar vienas dalykas: o kaip su kūdikio maitinimu mamos pienu, ką labai rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija? Tai labai svarbu tiek vaiko, tiek mamos sveikatai. Kaip tą suderinti, tėčiui imant atostogos pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais? Ar projekto iniciatoriai kėlė šiuos klausimus, svarstė juos su specialistais ir visuomene? Bent jau man neteko girdėti.

Panašu, kad projekto iniciatoriai turi gerų intencijų, bet įtarimą kelia būdai, kuriais to siekiama. Nesistengiama ugdyti žmonių sąmoningumo, supratimo, o paprasčiausiai reglamentuojamas tėčio ir mamos buvimas su vaiku. Kai atsirado galimybė vyrams imti atostogas, išgirdau ne vieną istoriją, kad vyrai jų metu vyksta dirbti į Airiją.

Kaip manote, ar tėtis atostogomis turėtų pasinaudoti prieš mamai grįžtant į darbą? Nes kitu atveju nelabai aiškus kūdikio priežiūros nuoseklumas. Beje, kūdikio priežiūrai jau ir senelius galima pasitelkti, tad gal visos šios priemonės tik padėtų mamai neužsisėdėti su vaiku namie?

Šį klausimą vertėtų užduoti neperleidžiamų atostogų entuziastams. O kalbant apie senelius, be abejo, įtraukti galima senelius, tėčius ir visus kitus – lankstumas yra ir privalumas. Bet nemanau, kad du mėnesiai kažką labai pakeistų – tik sutrumpintų motinystės atostogas. O kiek yra programų moterims, kurios joms padėtų grįžti į darbo rinką? Dažnai barjeras grįžti į darbą kyla ne tik dėl darbo įgūdžių praradimo – žymiai stipresnis būna psichologinis barjeras, nepasitikėjimas savimi.

Ar visuomenėje buvo diskusijų šia tema?

Daugiau girdžiu šūkius nei diskusijas. Ir tai verčia sunerimti. Vieną dieną mes bėgame nuo kiaulių gripo ir neperkame kiaulienos, kitą dieną – vištienos. Ta masinė kultūra pasireiškia ne tuo, kad girdi vis tas pačias dainas ar žiūri tuos pačius serialus. Bėda ta, kad patys tampame kažkokio skruzdėlyno gyventojais, kurie tarsi patys jau nebesirenka, dar blogiau, gal net nebesvarbu, ar galime rinktis, svarstyti ieškoti savo argumentų, vertinti savo gyvenimo aplinkybes. Vietoje to aukštiname visuotinį reglamentavimą, tampame savotiškų socialinių eksperimentų dalyviais. Tuo tarpu žmonių gyvenimo situacijų įvairovė labai didelė, prioritetai skiriasi, tad galimybė rinktis yra labai svarbi. Ar tikrai valstybė turi prisiimti atsakomybę ir naštą reguliuoti žmonių gyvenimą toje srityje, kurioje jie gali rinktis patys? Valstybės priedermė būtų teikti informaciją, skatinti programas, suteikti žmonėms priemonių susivokti argumentuose ir patiems įvertinti pasekmes.

Pajuokausiu, teoriškai gali atsirasti direktyva, nusprendžianti, kas – tėtis ar mama – turi nuvežti vaiką į darželį ir kaip dažnai. 

Tai sudėtingiau, brangiau, nei vienos paprastos idėjos ką nors reglamentuoti išmetimas. Gal ir bus šeimų, kuriose tėčiai per tuos du mėnesius atras buvimo su vaiku džiaugsmą, bet bus ir labai daug šeimų, kurioms tai sukels labai daug nepatogumų. Atsidursime situacijoje, kada balansas tarp piliečių laisvės ir galimybės rinktis savo gyvenimo būdą bus susiaurinamas. Žmonės patys gali rinktis, kaip jiems patogiau pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Pajuokausiu, teoriškai gali atsirasti direktyva, nusprendžianti, kas – tėtis ar mama – turi nuvežti vaiką į darželį ir kaip dažnai. Mano manymu, svarbiau, kad žmonės patys šeimoje tartųsi ir atrastų geriausių, jiems tinkamų sprendimų.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode