„Keliausit į Sibirą, visam likusiam gyvenimui, kol baltos meškos sudrąskys“, – su ašaromis akyse savo tremties istoriją prisimena Panevėžio rajono gyventoja BIRUTĖ GAILIŪNAITĖ-BANAITIENĖ. Aštuonerius metus su šeima Irkutsko srityje kalinta moteris vaikystę paskyrė kovai su badu, skurdu, šalčiu, nelaisve ir mirtimi.
Senolės namuose nematyti jokių rausvų daiktų: „Lemtingą rytą mūsų kiemas buvo pilnas kraujo raudonumo: raudonos kepurės, raudoni švarkai, raudonos pirštinės. Aš nemėgstu šios spalvos ir taip pat komunistų simbolio – penkiakampės žvaigždės.“ Šiandien moteris svarsto, koks stebuklas sugrąžino šeimą iš klastingos Rusijos gilumų: „Greičiausiai Dievas mus laikė.“
1940–1958 m. Lietuva neteko maždaug 1 mln. gyventojų. Daugiau nei 300 tūkst. buvo ištremti į Sibirą. Nėra tikslių duomenų kiek ištremtųjų sugebėjo grįžti į Tėvynę. Manoma, kad 1956–1960 m. iš tremties buvo paleista 63 tūkst. tremtinių, o lageriuose žuvo apie 35 proc. įkalintųjų.
Lietuvos laisvę 1944–1953 m. iškovoti stengėsi partizanai. Vietinių gyventojų yra žinoma, kad laisvės gynėjų būta ir apylinkėse miškuose. Ar turėjote kokių nors žinių apie juos?
Buvau dvylikos metų, lankiau Žibartonių kaimo mokyklą. Vieną rytą pedagogė Veronika Bandžiulienė visus mokinius paskatino grįžti namo, esą šiandien pamokų nebus, iš šalia esančio miško medžiotojai varys šernus, vyks medžioklė. Pareiname, iš miško pusės girdisi siaubingas šaudymas. Šūviai aidėjo visą dieną, o nurimo tik vakare. Mano tėtis Kostas Gailiūnas kitą popietę buvo nuvykęs į gretimą miestelį, kuriame matė 24 lavonus suguldytus turgaus aikštėje. Bet tai nėra baisiausias mano prisiminimas, savo akimis mačiau šeimos draugo žūtį. 1948 m. spalio 17 d. į mūsų namų duris pasibeldė stribai, gynėsi ieškantys banditų. Šių neradę patraukė šilo link. Su sese pro langą pastebėjome bėgantį, vis krentantį žmogų, kurį vyjosi apsiginklavę vyrai. Po kurio laiko matemė tik į mašiną metamą kruviną kūną. Kaip vėliau paaiškėjo tai buvo mano tėčio draugas, partizanas Jonas Povilionis...
Ar turėjote įtarimų, kad tremtis gali pasiekti ir Jūsų namus?
Mums buvo sakoma, jei nenorime į Sibirą turime maitinti stribų šeimas. Tėtis gabendavo jiems samagono, grūdų, šviežios mėsos. Kartais į kiemą atvažiuodavo keli vežimai, kad pasiimtų mūsų saugumą užtikrinantį siuntinį. Būdavo ir kitaip – vietiniai komunistai atvykdavo į sodybą, ten gerdavo ir valgydavo. Pasisotinę iškeliaudavo, o po kurio laiko vėl taip pat. Visus aplink gyvenančius stribus pažinojome ir skaudžiausia tai, kad šie buvo mūsų kaimynai, mūsų kraštiečiai.
Sovietų Sąjunga tremtinių lemtį siedavo su įvairiomis priežastimis. Kokį nusikaltimą komunistai priskyrė Jums?
Mano tėtis buvo savanoris, kovojo už Lietuvą. Taip pat kartu su seneliu turėjo 52 ha žemių, vienas valdė dalį ūkio. Turėjome didelę sodybą, išpuoselėtą sodą, auginome gyvulių. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių. Grįžusi iš Sibiro, mano sesuo pareikalavo visų Vilniaus tremtinių archyvo turimų dokumentų kopijų, iki dabar saugau jas. Valdžios išduotoje tremties pažymoje su antspaudu „Visiškai slaptai“ parašyta, jog esame banditai, recidyvistai, buožės. Bet ir čia galai nesutampa: mūsų šeima iškeliavo 1949 metais kovo 25 dieną, o tremties byla pasirašyta tik lapkričio 17 dieną. Prakalėjome pusę metų ir tik tada oficialiai įteisinta kančių priežastis...
Atvažiavo kariai ir liepė krautis daiktus?
1949 metais, kovo 24 dieną mokytoja V. Bandžiulienė išleido mokinukus savaitės atostogoms, tačiau liepė nieku gyvu neišvažiuoti, likti namuose. Tėvai nusistebėjo kodėl būtent dabar tokios nelauktos išeiginės. Kitą rytą tėtis šėrė gyvulius, sesės melžė karves, mama kepė duoną, mažesnieji miegojo. Tuo metu atvyko karininkų mašinos. Atėjęs stribas Jonas Šikšnys pasakė: „Atvažiavome jūsų išvežti į Sibirą.“ Išgirdusi nuosprendį mama nualpo, tėtis maldavo pasigailėjimo, bet veltui. Pamenu kai mama nuo sienos nukabino Marijos paveikslą, padėjo ant stalo, liepė visiems pabučiuoti jį ir tarė: „Marija, saugok ilgoje kelionėje.“ Mano krikšto motinėlė, pamačiusi kareivius mūsų kieme, atbėgo bei ėmė maldauti mažojo mūsų broliuko Alfonso, kuriam buvo trys metai. Ji sakė, kad šis nieko nesupranta, užaugins jį kaip savo, tačiau J.Šikšnys atšovė: „Leisti tam, kad suaugęs atvažiuotų ir tėvų budelius sušaudytų?“ Skaudžiausi buvo mamos žodžiai: „Jei mirsim, tai mirkime kartu.“ Turėjome pusę valandos susikrauti būtiniausius daiktus. Taip ir palikome namus, aš, keturios sesės, brolis ir tėvai. Visus išsivedė, o mūsų seną ir ligotą 97 metų senelį, kuris gulėjo kamaroje, paliko namuose.
Kariai kartu su savimi pasiėmė ir sodybos turtą?
Stribai pasikinkė mūsų arklius, į vežimus susikrovė daiktus iš sodybos. Mus atgabeno į artimiausią miestelį šalia bažnyčios, kur dabartiniuose parapijos namuose SSRS tarnai skerdė kaimiečių galvijus ir karo grobį vežė nežinia į kurią pusę. Kartu su šimtais žmonių stovėjome plyname lauke, laukėme savo likimo, klausemės gyvulių riksmo. Pamatėme ir savo kumeles, tėtis priėjo prie kelio, kumelės, pamatę savo šeimininką sustojo. Vežime sėdėję jauni komunistai ėmė šaukti ant tėčio, esą trukdo dirbti. Vienas paėmęs botagą trenkė jam į veidą, supjaustė skruostus. Tėtis suprato Antano Povilaičio ir Česlovo Koskevičiaus žiaurumą, tad tuojau pasitraukė.
Toliau milžinišką atstumą keliavote gyvuliniuose vagonuose?
Naktį atvažiavo mašinos, susodino mus, nuvežė į Gustonių geležinkelio stotį, kur stovėjo tušti gyvuliniai vagonai. Mūsų vagone buvo 27 žmonės, 6 šeimos. Užsimerkusi vis regiu vagono numerį, moku jį kaip maldą – 97. O kiek dar tokių buvo už mūsų! Sąlygos buvo siaubingos – langai užkalti lentomis, užverti grotomis. Vyrai, turėję peiliukus grindyse, išdirbo skylę, ji ir atstojo tualetą. Pirmąjį kartą sustojome tik už Uralo kalnų. Gavome maisto: rupios duonos, vandens bei sriubos, kurioje plaukiojo tik keli kopūsto lapai. Vyresnieji savo porcijas skirdavo vaikams, kad šie pasistiprintų. Mūsų vagone niekas nemirė, tačiau kituose... Kiekvieno sustojimo metu kareiviai po krūmais išnešdavo po keliasdešimt į paklodes susuktų kūnų. O kiek buvo ašarų, kiek mirčių, mažų vaikų, senolių... Tokia kelionė tęsėsi lygiai tris savaites.
Kaip gyvenote tremtyje? Kas padėjo išlikti?
Gyvenome mažoje klėtyje, Gadalėjaus kaimo kolūkyje, šalia Iljos kranto. Atvykome tuščiomis, vietiniai rusai, nors ir patys nualinti karo, gelbėjo kiek įmanydami: bulvėmis, raugintais kopūstais, pienu... Patys mitome žole, iš upės kranto nešėmės ajerus, vėliau atradome miško česnakų, svogūnų. Rusai davė žemės, leido kasioti kiek norėjom. Vėliau skyrė ir du kibirus bulvių lupenų. Pasisodinom, išaugo didelis derlius. Taigos miškai labai derlingi, tik mokėk naudotis. Suaugusieji eidavo dirbti: tėtis lentpjūvėje, seserys buvo varomos į Sajano kalnus kirsti miško. Vargo daug, o atlygio – jokio... Rusų kariškiai kiekvieną mėnesį atvažiuodavo patikrinti ar nemiremė, nepabėgome. Bet kur čia lėksi, kai į visas puses 1000 kilometrų taigos. Taip ir gyvenome kartu su 67 lietuvių šeimomis.
O kaip mokykla? Lankėte ją?
Lankėme. Sunku tėvams buvo išleisti mokytis, neturėjome ką apsirengti. Gavome šimtasiūlių: mama nupjovė rankoves, susiuvo, uždėjo ant mūsų tarsi maišus ir taip keliavome į mokyklą. Bendraklasiai mus skriausdavo, trankė kuprinėmis. Jiems buvo sakoma, kad mes banditai. Mokytojai – labai geri. Mano rusų kalbos mokytoja bei auklėtoja Raisa Vasiljevna Diatlova man tapo artima drauge. Iki šiandien susiskambiname, pasikalbame, siunčiame viena kitai šventinius atvirukus. Ji buvo atvykusi ir į Lietuvą, grožėjosi Vilniumi.
1953 metų kovo 5 dieną mirė Josifas Stalinas, kaip tai paveikė Jūsų gyvenimą?
Sužinoję apie komunistų vado mirtį mokykloje visi raudojo, o mes ne. Gyvenimas gerėjo, pradėjome gauti atlygį už darbus, buvo lengviau. 1956 m. senus žmones, vaikus iki 1938 metų gimimo, daugiavaikes šeimas pradėjo leisti atgal į Lietuvą. Su šia banga grįžo mano mamos tėvai (1951 metais ištremti pas dukrą į Sibirą). Mama užaugino 6 vaikus, ji buvo apdovanota I laipsnio „Motinystės medaliu“, dėka šio nuopelno gavome teisę vėl pamatyti Lietuvą. Leidimo keliauti į Tėvynę mūsų šeima sulaukė 1957 m. sausio 10 d. Širdis džiaugėsi, pagaliau baigėsi kančios.
Kas laukė sugrįžus į Lietuvą?
Mūsų kaime 1949 m. įsikūrė kolūkis, tėtis tai žinojo. Jis parašė pirmininkui laišką, pasiteiravo ar gali grįžti į savą sodybą, gavome teigiamą atsakymą. Mūsų namuose gyveno dvi šeimos, tad prisiglaudėme ir mes. Mokėjome nuomą už kambarį ir virtuvėlę. Net ir čia laukė sunki dalia ir tremtinio „etiketė“. Pradėjome gyvenimą iš naujo, krimtom mokslus, dirbome. Būdama 52 m. mirė mama, tėtis išsikraustė pas mano seserį į Radviliškį. O melioracija sunaikino mūsų sodybą. Per 30 minučių visa jaunystė gimtojoje Lietuvoje tapo paminklu, liko tik ąžuolas plyname lauke. Ir dabar pamenu tą rojaus sodą, kriaušes, obelis ir žvirgždo kelią.
