Vėl lūžta ietys dėl lytiškumo ugdymo. Aštuonių žmogaus teisių organizacijų koalicija kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją su priekaištu dėl Jurgitos Ablėnės, georgrafijos mokytojos iš Panevėžio, pedagogams parengtos medžiagos, skirtos įgyvendinti „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą“. Programos įgyvendinimo medžiaga yra patvirtinta ministerijos. Besikreipusiųjų teigimu, joje yra informacijos, prieštaraujančios patvirtintai programai, LR Konstitucijai bei tarptautiniams dokumentams. Teigiama, jog medžiagoje „skleidžiama homofobija, klaidinanti ir realybės neatitinkanti informacija apie Stambulo konvenciją, formuojama nuomonė, kad Vakarų valstybės griauna tradicines šeimas, menkinami berniukai, kuriuos augina vienišos mamos“.
Ministerija sureagavo ir BNS teigė, kad „akredituotų pedagogų kvalifikacijos programų kokybė ir įgyvendinimas turi būti prižiūrimas griežčiau“ ir surado kaltininką – „Švietimo tinklą“, kuris atsako už mokytojų kompetencijų tobulinimo programų kokybę.
Mokytoja Jurgita Ablėnė dienraščiui Bernardinai.lt sakė, kad programa mokykloms buvo ŠMM „nuleista“ be nurodymų, kaip ją įgyvendinti. Ji, norėdama darbą padaryti kaip galima geriau, dalyvavo mokymuose (kuriuose gavo Žmogaus teisių organizacijų koalicijos kritikuojamas skaidres), organizavo darbo grupes, rinko ir studijavo medžiagą, o paruošusi programos įgyvendinimo metodiką norėjo ja pasidalinti su kitais mokytojais. „Iš pradžių nerimavau, ar gerai parengiau mokymų medžiagą, bet, sulaukusi ministerijos patvirtinimo, gavau leidimą darbus tęsti.“ Pasak pedagogės, vesdama mokymus ji sutikdavo ir kitų mokytojų, kuriems šios programos įgyvendinimas buvo primestas, ir jie nežinojo, kaip ją integruoti į darbą mokykloje.
Ugdymo plėtros centro Socialinių mokslų, dorinio ugdymo ir kūno kultūros poskyrio vedėjas Šarūnas Gerulaitis dienraščiui Bernardinai.lt teigė, jog mokytojams prieinamos medžiagos lytiškumo ugdymo programą įgyvendinti yra ir daug, ir mažai. Jos galima rasti tinklalapyje Ugdymo sodas.
Reaguodamas į mokytų skundus dėl primetamo programos įgyvendinimo, Š. Gerulaitis teigė, kad joje kalbama apie visapusišką sveikatą (tiek dvasinę, tiek fizinę), ir ji turi rūpėti visiems – mokytojams, virėjams, valytojams. Pasak jo, programa integrali, įtraukianti gamtos mokslų, dorinio ugdymo, kūno kultūros ir kitas pamokas.
Gali būti, kad po tokios kritikos, kaip antai žmogaus teisių organizacijų koalicijos, mokytojai dar mažiau norės imtis įgyvendinti „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą“. Ne tik dėl metodinės medžiagos trūkumo ar drovumo kalbėti apie žmogaus lytiškumą, bet ir baiminantis, kad gali būti apšaukti homofobais ir apkaltinti antikonstitucine veikla. Atrodo, kad kalbantieji šiomis temomis visada rizikuoja įsivelti į ideologines kovas.
Paprašėme gydytoją psichiatrą dr. Gintautą Vaitošką, programos kūrėjų darbo grupės nuo Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narį, Šeimos ir santuokos studijų programos Tarptautiniame Teologijos Institute Austrijoje vadovą, pakomentuoti mokytojos J. Ablėnės lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimui pateiktą medžiagą.
Pasak jo, kritikuojami teiginiai yra teisingi, tačiau nelabai tiksliai ar per daug „liaudiškai“ suformuluoti.
„Tarkime, negalima teigti, kad „Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) siūlo siekti laimės su visuotinės masturbacijos pagalba“. Iš tiesų PSO savo seksualinio švietimo rekomendacijose „visuotinės masturbacijos“ nesiūlo, tačiau klaidingai pataria apie masturbaciją mažamečiams vaikams kalbėti kaip apie vertingą dalyką.“
Apie Stambulo konvenciją, pasak G. Vaitoškos, pedagogė kalba teisingai: šalims išties primygtinai peršama įteisinti „laisvą lyties pasirinkimą“. Taip pat teisingai sakoma, kad tradicinė šeima yra tapusi nepageidautinu stereotipu: kaip žinoma, „mama“ ir „tėtis“ yra nebemėgstami terminai; dvi „mamos“ ar du „tėčiai“ – jau geriau... Tačiau psichiatras atkreipia dėmesį, kad teiginius reikėtų tikslinti. Užuot sakius, kad „vaikams dėstoma apie homoseksualumo ir transseksualumo pranašumus“, teigti „vaikams pateikiama ne visa informacija apie homoseksualumą ir transseksualumą“.
Paklausus, koks yra lytiškumo ugdymo programos tikslas, G. Vaitoška atsakė: „Lytiškumas“ ir „seksualumas“ mums yra tapęs toks svarbus, kad dažnai pamirštama, jog ši programa yra ir „Rengimo šeimai“. Ji siekia ugdyti dorą, brandžią asmenybę, pajėgią sukurti funkcionalią šeimą. Lietuvą kamuoja demografinė krizė – tad programoje, nors tai ir nepopuliariai skamba, kalbama, kad lytiškumas tai yra gebėjimas turėti vaikų. Lytiškumas – tai yra vyriškumas arba moteriškumas. Programoje laikomasi ir šios nuostatos. Taigi tokie ir jos tikslai: sveikatos bei brandaus vyriškumo ir moteriškumo bei rengimo šeimai ugdymas. Parodyti, kad vyras neturi būti panašus į Schwarzeneggerį (tegul jis man atleidžia), o moteris – tik į „barbę“. Atskleisti, kad būti moterimi nėra įžeidimas, o būti vyru – irgi dar savaime ne mirtina nuodėmė.
Pasak G. Vaitoškos, lytiškumo tema visuomenėje išprovokuoja aršių reakcijų, nes ateistinė pasaulėžiūra žmogaus sieloje palieka egzistencinę tuštumą, kuri užpildoma seksualinės utopijos pažadais. „Tai gilūs dalykai, matomi netgi tokio genialaus psichologo kaip Sigmundas Freudas pažiūrose. Atrodo, jog žmogus kaip ir jaučia, kad jei iš jo kažkas „atims seksą“, tai jam bus labai blogai... Juk atimti niekas nesiruošia, o šeimos vertybes ginantys specialistai stengiasi padėti jaunimui suprasti, kad seksualumas gali būti tikros ir gražios meilės dalimi, dažnai nesusimąstoma“, – sako jis.
Mokytojams gydytojas psichiatras pataria kalbėti su mokiniais nevengiant idealizmo. Šiais laikais gerai žinoma, ko reikia gerai santuokai ir kaip ją kurti. Pasak G. Vaitoškos, svarbu nesigėdyti savo gyvenimo, jei pačiam mokytojui tokių žinių nepavyko įgyti, tačiau pateikti jas jaunimu kaip galimą geresnį variantą. Homoseksualumo ir panašioms temoms reikia jautrumo ir informuotumo, pažymi jis.
Mokytojams nepatogu kalbėti apie lytinį intymumą tuomet, kai jis atskiriamas nuo meilės ir suredukuojamas į fizinį aktą. Atrodo nepadoru, negražu ir gėda. Visgi iš gėdos kylantis nepatogumas išnyksta, kai intymumas sugrįžta į savo tikrąją vietą – suvokimą, jog žmogus sukurtas meilei ir dėl to natūraliai trokšta santykio su kitu. Ar mes nenorime, kad mūsų vaikai svajotų apie šeimyninę laimę? O ji, kaip ir apskritai santykiai su kitais žmonėmis, yra paremta asmenybės branda.
Nėra tobulų žmonių, bet yra tobula meilė. Kaip sakė garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas, šeimyninė meilė gali banguoti (pakilimo momentus keisti kritimo liūdesys) arba nuolat augti. Kad ji augtų, kritiniais gyvenimo momentais reikia paminti savo ego ir gyventi dėl kito žmogaus. Žinoma, aukštinant darnia santuoka pagrįstą šeimos gyvenimą, žmogaus teisių aktyvistai žers kritiką, teigdami, jog „menkinami berniukai, kuriuos augina vienišos mamos“. Vis dėlto reiktų nustoti baimintis ir suprasti – nesvarbu kad ir kaip rinksi žodžius, dėl šios temos ietys lūš.
