Kiekvienas pavasaris, vis iš naujo atgimstant gamtai, sykiu pasitinka ir Kristaus šlovintojų pergalingą ir viltingą džiaugsmą: Jis prisikėlė! Išties krikščionybė atneša neįtikėtiną žinią – neįmanoma yra įmanoma. Tačiau, jei esama tikėjimo, tai pastarasis nebūtinai yra vientisas ar be prieštaravimų. Priešingai – tikėjimas gali reikšti viso gyvenimo kovą, pirmiausia pačiam su savimi ir savo abejonėmis, o neretai ir meilės pokalbį su Aukščiausiuoju, net jei atrodo, kad kalbėjimas krypsta tik „į vieną pusę“. Galiausiai tikėjimą gali ženklinti ne vienas atsivertimas kaip nuolatinis grįžimas pas Dievą, kas kartą tampant ištikimu šlovintoju. Tada netgi gali ištarti: „Myliu Tave, Viešpatie!“ Nors iš tiesų Jo klausimas, „ar myli mane?“ – jau užduotas:
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17).
Šis meilės klausimas, Evangelijoje pagal Joną užduotas Petrui, gali būti adresuojamas ir tam, kuris jį skaito. Šioje Evangelijoje ypač nepaliaujamai ir atkakliai aidi nuostabus meilės motyvas, kuris lyg brangakmenis skatina atrasti jį ir gyventi besąlygiškos meilės tiesa, pasineriant į patį dieviškumo slėpinį. Bet kas gi yra meilės tiesa?
Jėzaus meilė nėra saldi. Taip, ji yra besąlygiška, taip, ji yra pasiaukojanti, taip, ją paženklina kryžius, tačiau ji nėra akla, nes tas pats visus mylintis Jėzus kviečia ateiti pas Jį (Mt 11, 28) ir tas pats Jėzus išvadina Rašto aiškintojus ir fariziejus veidmainiais (Mt 23, 13). Viena vertus, Jis gali žadėti amžinąjį gyvenimą, ir, kita vertus, atkirsti: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4) Tas pats Viešpats jautriai grožisi lelijomis (Mt 6, 28–29) ir susisukęs rimbą išvaro iš šventyklos prekiautojus ir pinigų keitėjus (Jn 2, 13–17). Ir šiandien, atsivertus Evangelijas, gali išgirsti paguodžiantį padrąsinimą, tikėtis gailestingumo, bet gali būti išvadintas ir veidmainiu. O kam patinka būti taip vadinamam? Bet Jėzaus meilė neatsiejama nuo tiesakalbystės.
Tiesa ne visada yra maloni, priešingai – ji gali žeisti, bet, atrodo, kad Jėzaus meilės žinia išsiskleidžia drąsoje, nutiesiančioje kelią į tiesos, kad ir kokia ji būtų, sakymą. Tikra meilė kviečia nemeluoti sau patiems ir akistatoje pačiam su savimi imti ir išrėžti: „Taip, esu veidmainis“, nes žodžiai neretai neatitinka veiksmų, o veiksmai tikrųjų Dvasios troškimų. Juk Dvasia turėtų vadovauti kūnui, o ne kūnas Dvasiai. Dievo Dvasia prikelia Kristų (Rom 8, 11), Dvasia skatina žmogaus kūniškąją egzistenciją kreipti pagal Jos numatymą ir planus. Tačiau kiek iš mūsų vadovaujamės tuo tyliu ir subtiliu Dvasios balsu, ta nuojauta, kuri prabyla į mus beveik negirdimai? Dažniausiai sprendimai būna priimami, vadovaujantis naudos principu, neatsiejamu nuo kūniškojo išlikimo poreikių.
Meilės tiesa niekada neatskleidžia savęs iki galo, ji išlieka Didžiąja paslaptimi. Bet ar būtina meilę perprasti? Meilei nereikalingas „plikas“ žinojimas. Petras tvirtina, jog tu, Viešpatie, žinai, kad tave myliu. Tačiau ar Petras iš tikrųjų gali pasakyti, kokio gylio Jėzaus žinojimas? Jau vien dėl to, kad Petras mąsto „ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23) ir tvirtino tikrai neišsižadėsiantis Jėzaus, nors Jėzus žinojo būsiant priešingai (plg. Jn 13, 38; Mt 26, 35). Simone Weil žodžiais tariant, „Kristui ištarti žodžiai „vis tiek tavęs neišsiginsiu“ jau išsižadėjimas, nes ištikimybės šaltinį jis mano slypint savyje, o ne malonėje“.(1)
Kiekvieno žmogaus ketinimus ir tikrąjį veidą atskleidžiantis žinojimas priklauso tam, kuris kreipiasi pirmas – „ar myli mane?“, bet ne todėl, kad nežinotų atsakymo, o todėl, kad meilė savęs niekam nebruka ir neužkrauna savanaudiškos naštos, kaip daugelis iš mūsų elgiamės. Galiausiai meilei svarbiau yra būti dėl kito, o ne jį perprasti. Tikroji meilė yra dėl kito ir kitam, net jei kito veiksmai ar mintys sunkiai paaiškinami („Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ Lk 23, 34).
Jėzaus meilė ateina kasdien ir klausia: „ar myli mane?“, tarsi budindama iš gilaus miego, stingdančios nepasitikėjimo baimės ir abejonių. Ši nepailstanti Meilė kreipiasi per priimamus sprendimus, santykį su kitais, poelgius ir savo gelmėje paskandina sekinantį pasaulio gaudesį.
1. Weil S. Sunkis ir malonė. Vert. D. Bučiūtė. Katalikų pasaulio leidiniai. Vilnius. 2015. P. 25.
