„Gerai, kad priėmė įstatymą, bet tik įstatymas čia nepadės“, ‒ interviu LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ teigė Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas, reaguodamas į žurnalistų klausimą, ką manantis apie per mėnesį po tragiškos keturmečio Matuko mirties valstybės institucijų padarytus žingsnius ir Lietuvą užgriuvusią pranešimų apie sumuštus, išnaudojamus, iš tėvų atimtus vaikus bangą.
Žinoma, profesorius turėjo minty vaiko teisių apsaugos tarnybų, socialinės rūpybos skyrių tinkamą darbą. Tačiau sekant visas šias baisias smurto istorijas ir politikų, teisininkų, medikų komentarus, diskusijas manęs, kaip kultūros srities darbuotojos, tyrinėjančios vaikystės kultūrą ir vaikų literatūrą, nepaliauja persekioti mintis, kad, net sudėjus į krūvą visus šiuos dėmenis – įstatymus, tinkamą apsaugą, visų reikalingų institucijų darbą – dar kažko trūksta. Kažko esminio. Tad šis rašinys skirtas tam kažkam, ką įvardytume kaip esminį dalyką – žmonijos santykį su vaikyste apskritai. Ir čia neužtenka vien politinių manifestų ar teisinių apsaugos modelių, nes jie yra tik šio filosofinio, psichologinio, kultūrinio, istorinio santykio išorinės apraiškos.
Dauguma patarlių ir priežodžių įteisina despotišką tėvų valdžią
Jei į kalbą žiūrėsime kaip į tam tikrą realybės atspindį, tam tikros tautos pasaulėžiūros modelį, pamatysime, kad istoriškai mūsų kalboje įsitvirtinę posakiai, patarlės, priežodžiai, tam tikrų žodžių vartosena legitimizuoja vaikų mušimą ir abejingumą kitų šeimų mušamiems vaikams, siūlydami nekišti nosies ne į savo reikalus. Negana to, vaikystei, ypač vaikiškumui, primetama menkinamoji, niekinamoji reikšmė.
Ir nors labai nedidelė dalis patarlių ir priežodžių teigia, kad kiekvienas savas vaikas yra mielas ir gražus, dauguma įteisina beržinės košės „pedagoginius“ principus.
Paanalizuokime. Pavyzdžiui, atsivertusi trumpą būdingiausių lietuvių kalbos frazeologizmų žodyną (sud. Jonas Paulauskas, Kaunas: „Šviesa“, 2003), skirtą visiems kalbos vartotojams (specialiai nesirinkau akademinių leidimų, dažniausiai skirtų tik profesionalams), prie raktinio žodžio „vaikas“ radau tik tris pavyzdžius: žodžių junginius „vaikų darbas“ (nerimtas užsiėmimas), „ne (kieno) vaikai ne (kieno) pupos“ (nerūpi) ir „kaip mažas vaikas“ (kaprizingas). Visi trys turi ryškią neigiamą konotaciją, o posakis apie pupas – užkoduotą abejingumą: „Žinoma, mums kas: ne mūsų vaikai ne mūsų pupos, bet visgi... nežinojau!.. Vien.“ (p. 322).
Lietuvių patarlių ir priežodžių elektroninis sąvadas pagal užklausą „vaikas“ pateikia tokius atsakymus: „vaikas neužaugs be rėkimo, višta – be kasimo“, „vaikai – ne pyragai“, „vaikams diržas – tai kaip ligoniui vaistas“, „vaiką mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią“, „vaiką mylėk kaip akį, kirsk kaip kirmėlę“, „už vieną vaiką muštą dešimt nemuštų duoda“, „maži vaikai neduoda miegoti, dideli – gyventi“, „mano vaikas – mano valia“, „jei nemuši savo vaikų, tai tave vaikai muš“, „iš vaikų tokia nauda kaip mėnulio šiluma“, „su vaikiu kalbėk ir akmenį kišenėje turėk“ ir t. t.
Ir nors labai nedidelė dalis patarlių ir priežodžių teigia, kad kiekvienas savas vaikas yra mielas ir gražus („savas vaikas ir pelėdai gražus“) ir vaikus reikia mylėti („savo vaikus visi myli“), dauguma įteisina despotišką tėvų valdžią, beržinės košės „pedagoginius“ principus ir net iš tolo nekvepia jokiomis vaikų teisėmis ar vaiko, kaip atskiros asmenybės, pripažinimu.
Kitas slidus žodis, dėl kurio ne kartą teko pyktis su kalbos redaktoriais, yra „vaikiškas“. Pasak jų, „vaikiškos knygos“, „vaikiška literatūra“ yra visiškai tinkami ir vartotini junginiai, nurodantys objektų priklausomybę vaikų pasauliui, panašiai kaip „vaikiškas vėžimėlis“, „vaikiškas muilas“, „vaikiškas triratukas“, „vaikiškas puodukas“ ir t. t. Ir iš tikro yra nemažai tokių daiktų ar objektų, prie kurių pridėjus būdvardį „vaikiškas“ tiesiog nurodoma, kad jie skirti tam tikrai amžiaus kategorijai, atitinka vaikų poreikius ir raidos specifiką.
Tačiau jei pasakysime „vaikiškas klausimas / ginčas / poelgis / džiaugsmas / tikėjimas / atvirumas / protas“, „vaikiška viltis / filosofija / pasaka / svajonė“, jau kils klausimas, apie ką mes kalbame – jei apie vaikus, viskas gerai, bet jei apie suaugusiuosius? Tada pasakome, kad jų svajonės naivios, klausimai kvaili, o poelgiai nebrandūs. Jei pasakysime „vaikiškas veblenimas“ ar „vaikiškos terlionės“ ir turėsime minty suaugusį žmogų, bus įžeidimas. „Vaikiškas veidelis“ ir „vaikiškas moteriškumas“ tikrai žemins moteris, o „pusiau vaikiškas žmogus“ ar „per daug vaikiškas“ net ir vyrus. Tad tebūnie tos knygos „vaikų“ ar „vaikams“, bet ne „vaikiškos“, jei bent kiek gerbiame vaikystę.
Bendras visų šių aprašymų vardiklis dažniausiai būna tas, kad „vaikystės“ paprasčiausiai nėra – yra laikas, skirtas fiziškai sutvirtėti ir subręsti, kad galėtum gyventi visavertį suaugusiojo gyvenimą.
Vaikystės paprasčiausiai nėra?
Šios lietuvių kalboje įsitvirtinusios nuostatos apie vaikų barimą ir mušimą (o ir literatūroje randami to aprašymai, prisiminkime kad ir Jono Biliūno „Joniuką“) nenustebins nors kiek vaikystės kultūrą tyrinėjusį žmogų. Išsigandus savosios kultūros įtvirtintų imanentinių normų sveika pasižvalgyti po kitas kultūras, kad, turint su kuo palyginti, išryškėtų ne tik jos trūkumai, bet ir privalumai.
XX a. 3 deš. Jungtinėse Amerikos Valstijose didelis dėmesys pradėtas kreipti į vaikų ir paauglių psichikos raidą, jos etapus, specifiką ir subtilumus. Siekta atsakyti į klausimą, ar, pavyzdžiui, paauglystėje patiriamos sumaišties, maišto, nevilties emocijos yra nulemtos fiziologinių, hormoninių organizmo pokyčių ir yra vienodos visame pasaulyje? O gal nulemtos kultūros? Tada mokslininkai etnografai nusprendė, kad reikia ištyrinėti vaikystę tuose kraštuose, kur ji dar nepaveikta ir nesugadinta sudėtingų civilizacinių procesų, ir ėmėsi stebėti atokiai gyvenančias pirmykštes tautas.
Viena tokių mokslininkių, žymi kultūros antropologė Margaret Mead, nukeliavo į Samoa salas ir parvežė iš ten štai tokį vaikystės aprašymą, kurį čia laisvai perpasakosiu: Samoa gimimo dienos neturi didelės reikšmės ir yra pamirštamos, kai tik po kūdikio gimimo šventės išsivaikšto svečiai. Motina jau po kelių valandų gali pakilti iš patalo ir imtis kasdienių darbų, o vaikas tampa tarsi nepastebimas, į jį nekreipiama pernelyg daug dėmesio. Kūdikio gimimo diena ir mėnuo užmirštami, o motina tik gali pasakyti, kuris jos vaikas yra vyresnis, o kuris – jaunesnis.
Pirmieji žingsniai ar pirmieji ištarti žodžiai nesulaukia didelio suaugusiųjų dėmesio, komentarų ar ypatingų ceremonijų. Apskritai vaikui po gimimo neteikiama jokia ypatinga reikšmė iki tol, kol jis lytiškai subręsta. Kai motina nustoja maitinti kūdikį krūtimi, jis dažniausiai perduodamas globon savo vyresnei seseriai ar giminaitei, kuriai paprastai tebūna šešeri septyneri metai. Jai neužtenka jėgų net tokį kūdikį paimti ant rankų, ji gali tik tampyti jį, sėdintį ant žemės arba įsikibusį jai į šlaunį. Bet šios jaunosios auklės neskatina mažylius pradėti greičiau vaikščioti, nes tada turės dar daugiau rūpesčių.
Iki ketverių penkerių metų vaiko auklėjimas yra labai paprastas dalykas: viskas, ką jis turi išmokti, tai būti absoliučiai paklusnus, nesikreipti į suaugusiuosius stovėdamas, neiti ant saulės per karštį, nepainioti plaušų, iš kurių gaminami drabužiai, krepšiai ir kiti buities daiktai, nemėtyti džiovinti paruoštų kokoso riešutų. Jis turi stebėti, kad jo menkas drabužėlis laikytųsi ant kūno, atsargiai elgtis su peiliu, ugnimi ir jokiu būdu neprisiliesti prie kavai skirto ceremonijų indo.
Vaikai samojiečiai yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, visada turi jiems paklusti, apie jokius individualius poreikius, charakterio ypatybes ar apskritai asmenybės formavimąsi čia negali būti nė kalbos. Tačiau Samoa vaikai turi daug giminaičių, ir visi jie rūpinasi, kad mažieji būtų sotūs, nušluosto ašaras ir apriša žaizdas, o jei vaiką, pavyzdžiui, primuša tėvas, jis gali laisviausiai išeiti gyventi pas dėdę ar kitą giminaitį, ir niekas tam neprieštaraus. Skamba nelabai maloniai, ar ne? Ir nors autorė aprašė ir kitų genčių mažylių „vaikystę“, kuri ne tokia negailestinga kaip Samoa vaikų, bendras visų šių aprašymų vardiklis dažniausiai būna tas, kad „vaikystės“ paprasčiausiai nėra – yra laikas, skirtas fiziškai sutvirtėti ir subręsti, kad galėtum gyventi visavertį suaugusiojo gyvenimą.
Ph. Arièsas, išnagrinėjęs vaikų atvaizdus mene, literatūroje, moksle, vaikų madas, žaidimų ir laisvalaikio leidimo formas, priėjo prie išvados, kad vaikystė tėra XVII‒XVIII a. „išradimas“.
Vaikystės koncepto evoliucija
Pasidairę po egzotiškas šalis sugrįžkime į artimesnę realybę – Vakarų civilizaciją. 8-ojo XX a. deš. pabaigoje istorijos moksle vyravo įsitikinimas, kad vaikystės istorija yra progreso istorija, kad buvimo vaiku patirtis, vaikystės esmės supratimas ir vertinimas laikui bėgant tik gerėjo. Tokiam įsitikinimui susiformuoti lemiamą įtaką turėjo prancūzų mokslininko Philippeʼo Arièso istorinė monografija „Vaikystės šimtmečiai“ (L‘Enfant et la vie familiale sous l‘Ancien Régime), prancūzų kalba pasirodžiusi 1960 m., o po poros metų – ir anglų kalba.
Nors ilgą laiką ji nesulaukė atitinkamos reakcijos, 7-ajame ir 8-ajame XX a. dešimtmečiais, kai susiformavo tokia mokslo atšaka kaip socialinė istorija, Ph. Arièso knyga buvo vienintelė jos atstovė. Ji susilaukė ir sekėjų, ir kritikų, ir iki šių dienų laikoma klasikiniu veikalu. Tad štai Ph. Arièsas, išnagrinėjęs vaikų atvaizdus mene, literatūroje, moksle, vaikų madas, žaidimų ir laisvalaikio leidimo formas, priėjo prie išvados, kad vaikystė tėra XVII‒XVIII a. „išradimas“. Jis pastebėjo, kad viduramžių mene iki XII a. praktiškai nevaizduojami vaikai, o jei ir vaizduojami, tai neturintys jokių vaikiškumo požymių – kaip labai maži suaugusieji.
Išnagrinėjęs daugybę tokių pavyzdžių jis padarė išvadą, kad žmonės, gyvenę X‒XI a., visiškai nekreipė dėmesio į vaikystę, kuri ne tik kad jų nedomino, bet ir nebuvo laikoma realybės dalimi. Autorius mano, kad mene atsispindėjo tikrasis paprotinis gyvenimas, kuriame vaikystė buvo laikoma greitai praeinančiu tranzitiniu laikotarpiu, apie kurį visi greitai užmiršdavo. XIII a. vaizduojamajame mene atsiranda keli vaikų tipai: tai angelas, kūdikėlis Jėzus ir nuogas kūdikis kaip mirties ir sielos alegorija.
Pasaulietiškame mene vaikai pradedami vaizduoti tik XV‒XVI a. žanrinėse scenose ir portretuose – iš pradžių kaip šeimos portreto dalis, ir tik vėliau atsiranda atskiri vaikų portretai. Manoma, kad tais laikais į vaikus nežiūrėta kaip žmogiškas būtybes su nemirtinga siela: moterys dažniausiai gimdydavo daug vaikų, nes tik maža dalis jų išgyvendavo, tad jų mirtis buvo įprastas dalykas, ir dėl to niekam labai galvos neskaudėjo.
XVII a. įvyksta vaikystės – vaikiško kūno, manierų, kalbos – „atradimas“, o didžiulę įtaką šiam naujam santykiui su vaikyste susiformuoti turėjo Apšvietos amžiaus idėjos.
Ph. Arièsas pateikia tokį pavyzdį: kaimynė guodžia besiskundžiančią gimdyvę sakydama, kad kol vaikai jai pradės kelti tikrų rūpesčių, mažiausiai pusė jų jau bus mirę. Bet atsiradęs vaiko, ypač mirusio, portretas jau liudija apie tai, kad vaikai darosi vis reikšmingesni ir vertesni „objektai“. XVII a. vaikai jau vaizduojami vieni, be šeimos, kaip savaime vertingi, ir darosi mėgstami žymių dailininkų, tokių kaip Rubensas, Van Dyckas, Fransas Halsas, modeliai. Tuo laiku literatūros kūriniuose atsiranda vaikų kalbos pavyzdžių, o tai prieš tai buvo neįsivaizduojama.
Tokiu būdu XVII a. įvyksta vaikystės – vaikiško kūno, manierų, kalbos – „atradimas“, o didžiulę įtaką šiam naujam santykiui su vaikyste susiformuoti turėjo Apšvietos amžiaus idėjos. Humanistinė to meto literatūra (Johno Locke, Jeano-Jacques'o Rousseau darbai) kaip žmogiškosios kultūros normą įtvirtino tėvų meilę savo vaikams ir vaiką iškėlė į šeimos gyvenimo centrą. Buvo susidomėta vaikų auklėjimu ir mokymu, iškelta vaiko, kaip tabula rasa, idėja.
XVIII a. pabaigoje atsiranda pirmieji specialiai vaikams skirto profesionalaus meno kūriniai – knygos, muzikos kūriniai, spektakliai, kaip atskira literatūros šaka išsiskiria vaikų literatūra. Didžiulę reikšmę vaikystei suteikia romantizmo judėjimas. Jo estetikoje vaikystė vaizduojama kaip idealus metas, kada žmogus yra visiškoje darnoje su savimi ir pasauliu. Šis metas įsivaizduojamas kaip visiškai savarankiškas, nepakartojamas ir be galo vertingas. Vienu populiariausių literatūrinių žanrų tampa pasaka, jas renka ir rašo broliai Grimmai, Hauffas, Andersenas. Šis romantikų atsigręžimas į vaikystę sietinas su asmenybės, savojo „aš“, vidinių patyrimų sureikšminimu, jį galima susieti su padidėjusiu dėmesiu žmogaus vidui, sielai – procesui, kuris savo apogėjų pasiekė XX a. pradžioje Zigmundo Freudo ir Karlo Gustavo Jungo darbuose.
Ph. Arièso ir jo sekėjų (Lloydo de Mause‘o, Edwardo Shorterio, Lawrence‘o Stone‘o) suformuotas požiūris į vaikystės koncepto evoliuciją vėliau pavadintas sentimentų požiūriu, t. y. manoma, kad keitėsi pats emocinis santykis su vaikyste, požiūris į vaikus, nulemtas šviečiamųjų XVII‒XVIII a. idėjų ir privalomo mokymosi atsiradimo.
9-ajame XX a. deš. susiformavo ir kiti požiūriai – demografinis ir ekonominis – bandę įtikinti, esą viskas yra atvirkščiai ir esą Ph. Arièsas labai klydo teigdamas, kad prieš modernybės laikus niekas negedėjo mirusių kūdikių. Jų atstovai mėgino savo teiginius pagrįsti demografiniais rodikliais, ekonominės situacijos analize, sociobiologijos faktais ir primatų elgesio tyrimais, taip pat dienoraščiais ir autobiografijomis, vis dėlto jie nėra tokie įtikinantys kaip „Vaikystės šimtmečių“ autorius.
Teiginys, kad visi sapnai iš tiesų yra vaikiški, nes juose užkonservuoti individo vaikystėje patirti išgyvenimai, baimės, polinkiai, ypatumai, reiškia, kad vaikas mumyse gyvas ir mes niekur negalime nuo jo pabėgti.
XX amžius: visi atsakymai – vaikystės sode
XVIII a. „atrado“ vaikystę, o XX a. ją pastatė ant pjedestalo. Z. Freudas buvo tas revoliucionierius, kurio dėka visi, kas netingėjo, pradėjo analizuoti savo vaikystės atsiminimus ir patirtis, ieškodami ten dabartinių neurozių priežasčių ir traumų, nulėmusių visą likusį individo gyvenimą. Vaikystei Z. Freudas skyrė tiek dėmesio, nes, jo manymu, amžius nuo 0 iki 5 metų – lemtingas asmenybės formavimosi laikotarpis, ir visos nesėkmės, susijusios su adaptacija ankstyvoje vaikystėje, ilgam palieka pėdsaką pasąmonėje ir pasireiškia sapnuose.
Teiginys, kad visi sapnai iš tiesų yra vaikiški, nes juose užkonservuoti individo vaikystėje patirti išgyvenimai, baimės, polinkiai, ypatumai, reiškia, kad vaikas mumyse gyvas ir mes niekur negalime nuo jo pabėgti. Z. Freudas suteikė vaikystei tokią svarbą, apie kurią ji net nebūtų svajojusi, tačiau kartu įtvirtino supratimą apie vaikišką pradą mumyse kaip kažką instinktyvaus, gaivališko, paslaptingo, nekontroliuojamo, net tamsaus. Pradą, kurio negalime išsiginti, tik iš dalies pamiršti, ir kurį visada nešiojamės savyje.
Šis dėmesys vaikystei išties padarė nemažą įtaką, nes daugelis dalykų pradėti aiškinti vaikystės išgyvenimais, užslopintais troškimais ir panašiais dalykais, pavyzdžiui, mitai ir pasakos pradėti interpretuoti kaip vaikiškų fantazijų, troškimų, bandymų patenkinti draudžiamus impulsus arba išvengti jų atspindžiai. K. G. Jungas suformavo kolektyvinės pasąmonės sąvoką – už individualios psichikos ribų išeinančių paveldimų struktūrų, arba archetipų, erdvę, kurioje nėra moralumo, nėra žmogiško ir gyvūniško, nėra erdvės ir laiko, o praeitis, dabartis ir ateitis sudaro vienovę.
Tarsi vaikystės sodas, kuriame slypi visi klausimai ir atsakymai kartu. Vienas iš K. Jungo įvardytų archetipų yra dieviško vaiko archetipas, pasireiškiantis folklore ir grožinėje literatūroje kaip nykštukai, elfai, maži žmogeliukai, kūdikėlis Jėzus, spindintis berniukas anglų pasakose apie vaiduoklius ir t. t. Jis atsiranda netikėtose vietose tada, kai žmogui labiausiai reikia pagalbos. Dar jis vadinamas nešančiu išgijimą ir neša jį iš toli – iš tų laikų, kai dar nebuvo susiformavusi sąmonė, o žmonija tebesapnavo ankstyvos vaikystės sapnus. Šis archetipas yra simbolis, jungiantis priešybes – sąmonę ir pasąmonę, leidžiantis įgyti tapatumą ir sujungti išsiskaidžiusias asmenybės dalis į vienį.
Du pasauliniai karai nesigilino į K. Jungo archetipus ir šlavė vaikus nuo žemės paviršiaus nieko negailėdami. Vien vokiečių koncentracijos stovyklose buvo nužudyta apie 1,5 mln. žydų, romų, lenkų ir sovietų vaikų. Vaikai buvo nereikalingi, nes negalėjo dirbti kaip suaugusieji. Jiems buvo įsteigtos net atskiros koncentracijos stovyklos. Vaikai vieni pirmųjų mirdavo blokados apsuptame Leningrade. Tačiau XX amžius žingsnis po žingsnio artėjo prie be galo svarbaus įvykio ‒ Vaiko teisių konvencijos priėmimo – link. Tai įvyko 1989-aisiais – kai griuvo Berlyno siena, kai nebetoli buvo Sovietų Sąjungos žlugimas, kai pūtė permainų vėjai ir atsirado šviesa tunelio gale. Konvenciją priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, „labai susirūpinusi, kad vaikų padėtis daugelyje pasaulio vietovių tebėra kritiška“, ir „būdama įsitikinusi, jog reikia imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu“. Taip žmonija pagaliau nusprendė apsaugoti vaikystę.
Dalį žmonijos, peržengus tam tikrą amžiaus ribą, tarsi ištinka dalinė amnezija, kai nebepamenama, kas buvo jausta ir išgyventa būnant vaiku.
Pamirštame, kad patys buvome vaikai
Ši trumpa apžvalga jokiu būdu nepretenduoja būti pavadinta išsamia. Yra daugybė priešingų požiūrių, nepaliestų aspektų, kontekstinių dalykų, kurie niekaip netilps nei į vieną rašinį, nei į vieną knygą. Mano tikslas buvo atkreipti dėmesį į tai, kokia trapi, pažeidžiama, kokia priklausoma nuo mūsų, suaugusiųjų, požiūrio ir pagarbos yra vaikystė, kurią dabar jau gina įstatymai, bet dar neginame mes patys.
Dalį žmonijos, peržengus tam tikrą amžiaus ribą, tarsi ištinka dalinė amnezija, kai nebepamenama, kas buvo jausta ir išgyventa būnant vaiku. Tarp vaiko ir suaugusiojo atsiveria neperžengiama bedugnė – nesusikalbėjimo, nesupratimo, savų projekcijų primetimo, svetimumo ir atšiauraus buvimo po vienų stogu, bet ne kartu. Tarsi mes patys nebuvome vaikai. Tarsi visa žmonija nesimokė pirmųjų žingsnių ir pirmųjų skaičių. Ar jums niekad nebuvo keista, kad Vaiko teisių konvencija priimta tik XX a. pabaigoje? Man – visada. Šitiek žmonijos amžių turėjo praeiti, kol buvo suvokta, kad vaikus ir vaikystę reikia ginti. Ir ne tik savus. Nėra svetimų vaikų. Nėra mano ar tavo, kaimyno, pusseserės ar brolėno vaikų. Yra vaikystė – be galo trapi ir pažeidžiama, bet verta pagarbos ir dėmesio tų, kurie patys kadaise buvo vaikai.
