Neseniai teko apsilankyti vieno, ne itin žinomo, bet garbingo Lietuvos piliečio kataliko laidotuvėse. Taip, taip laidotuvėse! Gal jums, skaitytojau, atrodo kad niekada nemirsite, todėl tarsi nepadoru kalbėti apie mirtį, ir dar viešai? Mirsite, dar ir kaip mirsite! Taigi, apie mirtį ir laidotuves galvoti ir kalbėti reikia, tiesiog būtina!
Aš, ponas Kičas, kaip žinote, esu estetas. O mano asistentai ir menininkai visada jūsų paslaugoms! Išmušus lemtingai valandai, jie mielai pasirūpins jūsų arba jūsų artimųjų šarvojimu, apranga, skoningai dekoruos patalpas, pasamdys giesmininkus ir darniai sustyguos visas laidotuvių apeigas. Skausmas ir netekties liūdesys, brangieji, privalo būti estetiški!
Jau minėtas Lietuvos pilietis katalikas buvo pašarvotas vienuose, man priklausančiuose laidotuvių pramonės namuose, pavadintuose Skrydis į amžinybę. Atkreipkite dėmesį į subtilaus turinio pavadinimą: aš sugalvojau! Tamsiu kostiumu parėdytas, skoningai nugrimuotas ir rūpestingai sušukuotas nabašninkas, prieš išskrisdamas, taikiai gulėjo ant pakylos. Apstatytas vainikų tvora, užklotas gėlių patalais, plaštakos apvyniotos rožančiumi, o tarp sunertų pirštų įspraustas kažkokio šventojo paveikslėlis – viskas kaip reikiant!
Tvyrojo iškilminga nuotaika ir susikaupimas: švelniai grojo gedulinga muzika, spragsėjo žvakių liepsnelės, visi ramiai apie šį bei tą šnekučiavosi. Seniai nesimatę giminės ir pažįstami aptarinėjo vaikų mokslus, kylančias kainas, verslo reikalus ar politiką... Kartkartėmis pasigirsdavo gilus atodūsis: geras buvo žmogus! Galėjo dar pagyventi... Jaukiai mirgėjo mobiliukų švieselės: kas žinutę rašė, kas po internetą naršė, kas feisbuke nuotraukas žiūrinėjo...
Kam nusibosdavo plepėti su kaimynu ar žaisti išmaniuoju mobiliuoju, galėjo kontempliuoti užrašus ant vainikų juostų: Mirtis ateina ir neklausia, pasiima pati! Gelsva smiltis tebūna tau pūkelis – vėjo daina lopšinė amžina! Žadėjai keliauti dar toli, bet žiaurioji mirtis sustabdė pakely! Išėjai mirties taku – nesugrįši, nepaklausi, ar man sunku? Man labiausiai įsiminė šis užrašas: Dangiško tau skrydžio, mielas! Lakoniška ir gilu, tikrai yra apie ką susimąstyti...
Beje, man priklausančiuose interneto portaluose visada rasite prasmingų, pakylėjančių dvasią, užrašų ir giesmių tekstų, o mano rūbų dizaineriai pasiūlys jums šiuolaikiškų ir madingų rūbų, kuriais galėsite pasipuošti keliaudami į Amžinybę.
Velionio giminės, liūdesio pažymėtais veidais, kaip ir pritinka, sutikdavo vis naujus lankytojus. Įžengę šarvojimo salėn, šie trumpai pastovėdavo prie karsto ir įdėmiai apžiūrėdavo lavoną. Paskui, kaip priklauso, prieidavo pasibučiuoti su velionio artimaisiais ir pasidalinti įspūdžiais: Ale visai kaip gyvas! Kaip gražiai pašarvotas! Karstas turbūt ąžuolinis?
Ilgainiui beveik visos vietos buvo užsėstos, o gėlių patalai vis storėjo. Kai kurios ponios pasijautė silpnai ir dėl tvankos turėjo palikti šarvojimo patalpą – neaišku, kaltas buvo tirštas lelijų aromatas ar dar gyvų kūnų spinduliuojama šiluma... O gal aplankė liūdna mintis apie žemiškos būties trapumą? Ką žinai, tokią valandą visokių minčių gali kilti...
Kai kalbos pagaliau išseko ir daugelis ėmė nežymiai knapsėti, plačiai atsivėrė durys ir, paskui save įtraukdami gaivaus oro gūsį, energingai įžengė profesionalūs laidotuvių giedotojai. Susėdo prie kampe paruošto stalo, oriai persižegnojo, atsivertė savo užrašus ir valso ritmu darniai užtraukė: Užgeso švelnusis gyvybės dvelkimas, išskrido dvasia į Kūrėjo rankas... Sukluso net tie, jau pradėję nežymiai knapsėti. Paskui jausmingai užvinguriavo: Gyvenimas trapus, lyg pienės pūkas... Kai kurios ponios neišlaikė ir išsitraukė nosinaites. Ne juokas, užgauta jautri egzistencijos styga – žmogaus dvasinio pasaulio santykis su transcendentine būtimi.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį: laidotuvių romansų tekstus parenku aš pats! Mano aplinkos poetai kartais sukuria tikrų poezijos perlų. Štai, pasigėrėkite: Baltais pūkeliais krinta snaigės iš viesulingų debesų. Išskrido paukščiai link dausų. Tylu. Jų meilės giesmės baigės.Likimas piktas ir nuožmus dažnai lyg žaislą žmogų mėto. Pavydžiu paukščiams, į namus jie grįš pavasarį saulėtą. Pastebite? Rimas, ritmas, gili mintis... Panaršę interneto labirintuose, užtiksite dar ne tokių šedevrų! Manau, jau pats laikas šiuos poezijos kūrinius surinkti ir išleisti atskira knyga su natomis. O jei šią knygą iliustruotų dar ir pagarsėjęs bažnyčios dailininkas modernistas, jei per pamokslus pareklamuotų kunigai – pasisekimas garantuotas!
Kai visi graudulingi romansai jau buvo išgiedoti, atlikėjai atsistojo ir netikėtai užgriaudėjo: Viešpaties angelas apreiškė Marijai... Net pagaugai per nugarą nuėjo... Man pasirodė, kad velionis iš netikėtumo net galvą kilstelėjo. Bet gal tik taip pasirodė... Patinka ar nepatinka, o papročius prašom gerbti! Nėra čia ko nabašninkams galvas kilnoti! Paskui giedotojai oriai persižegnojo, paspaudė giminėms rankas ir, plačiai atlapoję duris, išžygiavo. Palengva ėmė skirstytis ir publika. Išeidamas atkreipiau dėmesį, kad į likusį vienišą Lietuvos patriotą kataliką nuo sienos liūdnai žvelgia Nukryžiuotasis. Kažin kodėl? Gal jam nepatiko laidotuvių koncertas?
Išaušo laidotuvių diena. Susirinkusieji atsisveikinti su velioniu ramios muzikos fone aptarinėjo orą ir klimato kaitą, o giminės tuo tarpu išvažiavo kunigo. Netrukus, lydimas giminaičių, šarvojimo salėn įžengė jis, ant galvos užsidėjęs tokią juokingą keturkampę kepuraitę, o ant sutanos užsivilkęs keistą baltą rūbą, panašų į moteriškus naktinius. Pastebiu, kaip ironiškai šypsotės... Nesišypsokite, taip reikia! Jau sakiau, papročius prašom gerbti! Kunigas pašlakstė velionį švęstu vandeniu ir atskaitė laidotuvių maldas. Paskui mano ceremonmeisteris liepė išardyti vainikų tvorą ir surikiavo procesiją: apsikabinę lelijų ir chrizantemų glėbius, visi nulydėjome nabašninką į katafalką.
Kapinėse kunigas pakrapijo duobę, atliko reikalingas apeigas, o mes visi draugiškai sukalbėjome Tėve mūsų ir Sveika Marija. Kai jau užvertė velionį žemėmis, kapą vėl aptvėrė vainikų tvora ir užklojo gėlių patalais. Vienas ponas pasakė jaudinančią atsisveikinimo kalbą – keletas jautresnių ponių net apsiašarojo. Pasirodo, Lietuvos piliečio kataliko būta tėvynės patrioto, rūpestingo tėvo ir švento, giliai tikinčio žmogaus. Viena solistė pabaigai užtraukė giesmę, privertusią visus susimąstyti apie gyvenimo prasmę: Vingiuotas gyvenimo kelias, grįstas aštriais akmenim. Jis veda į šviesų rytojų, greit būsim visi su tavim.
Pasibaigus iškilmingam ritualui, laidotuvių dalyviai buvo pakviesti pietų. Restorane mūsų jau laukė šventiškai padengtas stalas. Vaišinomės, dalinomės prisiminimais apie velionį, išlenkėme vieną kitą taurelę į jo sveikatą ir pasikalbėjome apie žmogiškosios būties trapumą.
Aš, ponas Kičas, turiu pasakyti: moka lietuviai, tikrai moka pagarbiai ir jautriai išlydėti Anapilin brangius savo artimuosius. Dangiško tau skrydžio, mielas!
Pagarbiai, ponas Kičas
P. S. Mano įspūdžius užrašė Šv. Jono oblatė Elena Eimaitytė
EPA nuotrauka
